Buvę Virus Enter Kontrapunktas Menopolis Naujausios tendencijos Kiti  

__ Pavadinimas
Šiuolaikinio meno festivalis VIRUS'15
__ Apie

Lapkričio 19 d.– gruodžio 15 d. vyko jubiliejinis šiuolaikinio meno festivalis VIRUS'15. Kviečiame jus į pačius įvairiausius vaizduojamojo meno, šiuolaikinio šokio, teatro, performansų, diskusijų, muzikos, konceptualios mados, edukacijos renginius. Tai unikali galimybė turėti, matyti, girdėti, jausti viską iš karto, kas yra įdomiausia šiuolaikinio meno kontekste! 

Su radikalumo ženklu.
 
Penkioliktas jubiliejinis šiuolaikinio meno festivalis Virus’15 pažymėtas minties, vaizdo, garso, judesio radikalumu. Provokatyvus menotyrininkas ir menininkas Kęstutis Šapoka kuruoja lėto veikimo bombą - festivalio parodą “Idealios perspektyvos triukai”. Paroda marga dalyviais, nuo Algio Ramanausko iki Rolando Rastausko. Pamatyti būtina.  Subkultūrų ekspertas Gintautas Mažeikis šeimininkaus radikalios minties teritorijas tiriančioje tarpdisciplinėje konferencijoje “Visuomenės decentracija ir utopijos marginalizacija: naujas šansas radikaliai vaizduotei”. Žinoma, tokia konferencija neįsivaizduojama be anarchijos motyvų, todėl joje galėsime susitikti ir su Kasparu Pociumi bei su žinomu kultūros isteblišmento sabotuotoju Redu Diržiu. Teatrinio judėjimo“NO THEATRE” performansai viešose erdvėse taip pat yra iškalbingiausi teatrinės kultūros transformacijos, naujos teatro kalbos pavyzdžiai Lietuvoje. Netradicinio teatro raidą galima bus tyrinėti ir eksperimentinio teatro guru Edmundo Leonavičiaus laboratorijoje. Be daugelio įdomiausių Lietuvos jaunųjų dizainerių, festivalio mados dienoje šį kartą dalyvauja didelė menininkų komanda – Reda ir Arūnas Uogintai, Bronius Rudys, Gabrielė Labanauskaitė, Jurga Sutkutė ir kt. O tai reiškia, kad kostiumo dizaino programa peržengs bet kokias mados sampratos ribas. Šiuolaikinio šokio, muzikos, edukacinės, audiovizualinio meno festivalio programos šį kartą  tiria įvairias ribines situacijas ir kūrybiškai panaudoja anarchistinio gesto galimybes.
Kita vertus, festivalis nebūtų tikra šventė, jeigu jame neužtektų erdvės estetiniam rafinuotumui. Tokia teritorija šį kartą tampa Ch. Frenkelio vila, į kurią persikels privati RoRa teritorija, kartu su  Nacionalinės premijos laureatais Petru Geniušu ir Šarūnu Naku. Estetizmo epifanija galima skelbti ir vienos savičiausių dainininkių, Saulės Laurinaitytės ir jos komandos premjerinį koncertą “Kelias 77” “Saulės” koncertų salėje. Aišku viena, jeigu jums norisi pajusti laisvos minties brėžį, patirti kūrybinę anarchizmo galią, pasinertį į mąstančios mados, tylios muzikos, ekraninės poezijos ir vizualių tekstų kaleidoskopus, jūsų vieta jubiliejiniame Virus’15 festivalyje!

Maloniai kviečiame Jus dalyvauti festivalio VIRUS’15 konferencijoje!
Lapkričio 20 d. (šeštadienis) ŠU bibliotekos konferencijų salė, Vytauto g. 84.

TARPDISCIPLININĖ KONFERENCIJA

Konferencijos programa:

I dalis. Visuomenės decentracija ir utopijos marginalizacija:
naujas šansas radikaliai vaizduotei. (Moderatorius Vladas Trimailovas)

12.00 Mažeikis Gintautas (VDU). Radikalumo aporijos ir transcendencijos funkcijos.
12.25 Kasparas Pocius (LUNI). Mažoji politika ir autonomijos nuo kapitalo paieškos.
12.50 Darius Pocevičius ir Redas Diržys (DAMTP). Menas išlaisvina. Kunst macht frei.
13.15 Jurgis Dieliautas (ŠU). Marginalinis aš: nuo filosofijos iki kinematografo.

13.40 Kavos pertrauka.

II dalis. Subjekto problema šiuolaikinės filosofijos kontekste. (Moderatorius Jurgis Dieliautas)

14.00 Aneta Rostovskytė (ŠU). Visuomenės decentracija kaip utopija: lietuviškoji švietimo versija.
14.25 Ramūnas Čičelis (VDU). Tiriantysis subjektas vs tiriamasis objektas, arba Jono Meko kūrybos analizės metodologinės prieigos.
14.50 Stasys Šimaitis (ŠU). Darnaus vystymosi koncepcijos. Subjekto - aplinkos atvejis.
15.15 Jonas. Nekrašius (ŠU). Nusikaltimo sudėtis ir asmenybės poelgių motyvacija.


Rengėjai:
ŠU Filosofijos ir antropologijos katedra P.Višinskio g. 25, tel.: (41) 59 57 56, el. paštas: filosofija@cr.su.lt
Šiaulių dailės galerija, Vilniaus 245, tel. 8 41 521161, galerija@splius.lt VO „Menininkų klubas“,Vilniaus 245, tel. 8 41 521161.

__ Programa
 
Preliminari šiuolaikinio meno festivalio "Virus'15" programa
Lapkričio 19 – gruodžio 15 d.
(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245)
 
 
Lapkričio 19 d. (penktadienis)
 
VIRUS MENAS. 17 val.
Festivalio atidarymas. Parodos “Idealios perspektyvos triukai” atidarymas.
Dalyvauja: Antanas Sutkus, Kostas Bogdanas (jaun.), Gintaras Znamierowski, Darius Vaičekauskas, Rolandas Rimkūnas, Rolandas Rastauskas, Ričardas Bartkevičius, Aušra Kiudulaitė, Kristijonas Miliūnas, Robertas Gritėnas, Svajonė ir Paulius Stanikai, Adomas Danusevičius, Jonas Zagorskas, Donatas Srogis, Žilvinas Dobilas, Benigna Kasparavičiūtė, Rytis Minkevičius, Andrius Šidlauskas, Loreta Bilinskaitė-Burke, Tadas Gindrėnas, Marta Vosyliūtė, Algis Ramanauskas (kur. K. Šapoka).
(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245).
 
 
 
VIRUS MUZIKA. 19 val.
Saulės Laurinaitytės, Gedimino Dapkevičiaus ir Aurimo Povilaičio muzikinio projekto „Kelias Nr. 77“ premjera. Dalyvauja: Saulė Laurinaitytė – vokalas, tekstai, word painting, Gediminas Dapkevičius – el. piano, sintezatoriai, Aurimas Povilaitis – mušamieji, perkusija, vibrofonas. Šiaulių styginis kvartetas: Jūratė Stakvilevičienė – smuikas, Jolita Damaševičienė – smuikas, Lina Abrikienė – altas, Elvina Kančiauskienė – violončelė.
(Koncertų salė „Saulė“ Tilžės g. 140)
 
VIRUS AFTER PARTY. 20 val.
("Centro šokoladinė", Vilniaus g. 134).
 
Lapkričio 20 d. (šeštadienis)
 
VIRUS TEORIJA. 12 val.
Tarpdisciplinė konferencija: Visuomenės decentracija ir utopijos marginalizacija:
naujas šansas radikaliai vaizduotei.
(ŠU biblioteka, Vytauto g. 84)
VIRUS EDUKACIJA 14 val.
Kūrybinė dirbtuvė “Nuo scenarijaus iki filmo”. (Vad. režisierė Lina Lužytė)
(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245).
VIRUS EKSPERIMENTAS. 17 val.
Kūrybinis susitikimas su netradicinio teatro pradininku Edmundu Leonavičiumi.
VIRUS AFTER PARTY. 20 val.
("Centro šokoladinė" Vilniaus g. 134).
 
Lapkričio 23 d. (antradienis)
 
VIRUS TEATRAS. 18.30 val.
Teatrinio judėjimo“NO THEATRE”
gedulingai - šventinis teatralizuotas koncertas „NO CONCERT“.
„No Concert“ – tai teatrinis kūrinys, tiksliausiai apibūdinamas kaip spektaklis - koncertas. Tai devynių jaunų menininkų, susibūrusių į teatro judėjimą-„No Theatre“, savęs paieškos teatre ir teatro savyje. Devyni skirtingi personažai bando visokiais būdais „pasisakyti“, atlikti savo numerį. Poetė, rytų kovų meistras, trys mūzos, šokėjai, mirštantis tenoras, geišos, juodais kostiumais apsitaisiusios lapės. Gyva muzika, rytietiški motyvai, poetinis žodis, šokis ir siurrealistinės scenelės – tai veikėjų minčių, veiksmų koliažas įtraukiantis žiūrovus į keistą, hiperbolizuotą, bet kiekviename iš mūsų užslėptą pasaulį. Šiame itin teatralizuotame vyksme yra ir graudulio, ir absurdo elementų.No Concert – tai intymi gedulinga komedija.
„NoTheatre“ - tai Vido Bareikio vadovaujamas teatro judėjimas, kurio branduolį sudaro 8 LMTA studijas (Kurso vadovas- G.Varnas) baigę studentai-aktoriai. A.Storpirštis, D.Stončius, M.Repšys, V.Sodeika, E.Špokaitė, E.Gudavičiūtė, I.Lencevičiūtė, E.Latėnaitė.
(Šiaulių kultūros centras, Aušros al. 31).
 
Lapkričio 25 d. (ketvirtadienis)
 
VIRUS ŠOKIS. 19 val.
Šiuolaikinio Lietuvos šokio trupių programa.
Rūta Butkus „Šventė“. Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“.
Spektaklio autorė ir šokėja: Rūta Butkus.
LMTA studentų šokio projektas „Druska“ (vadovė Aira Naginevičiūtė)
(Šiaulių kultūros centras, Aušros al. 31). Iėjimas 10 lt.
 
Lapkričio 26 d. (penktadienis)
 
VIRUS POEZIJA. 19 val.
Audiovizualinės poezijos grupėsAvaspo” programa NIAGARA.
(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245).
 
Lapkričio 27 d. (šeštadienis)
 
VIRUS TEKSTAS. 16 val.
Privati RoRa teritorija: knyga, miestai, žmonės. Dalyvauja Nacionalinės premijos laureatai Petras Geniušas ir Šarūnas Nakas, leidyklos „Apostrofa“ direktorė G. Kadžiulytė.
(Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio vila, Vilniaus g. 74.)
 
VIRUS EDUKACIJA. 14 val.
“Vidžejavimo” pamokos. (Vad. videomenininkė Eglė Eigirdaitė)
(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245).
VIRUS MADA. 19 val.
Avant/Pop/Alternatyvios mados šou.
Dalyvauja: Reda Budvilaitienė, Viktorija Burbaitė, Ieva Jagelavičiūtė, Justina Zablockytė, Gretė Skališiūtė, Monika Šocikaitė, Asta Labžentytė, Rūta Sakalauskaitė, Kristina Valančiūtė, Indrė Giedraitytė, Fausta Gaidytė, Paulius Arlauskas, VAD TDF 2kurso projektas, Edita Jasevičienė, VAD TDF 3kurso projektas, Laura Palubinskytė, Julija Žilytė, Bronius Rudys, Reda ir Arūnas Uogintai, Kristina Gedmontaitė ir Viktorija Damulytė, Julija Šafranskaja ir Jovita Vaičiulytė, Rasa Ruginytė, Narbutaite Kristina.
(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245).
 
VIRUS CLOSE PARTY "-1". 22 val.
("Verpsto" fabrikas, Trakų g. 43).
 
__ Fotogalerija
Šioje galerijoje nėra nuotraukų
__ Organizatoriai
__ Atsiliepimai

(Ne) teatro įkūrėjas ieško kitokio teatro

2010 m. Lapkričio 25 d.
Nijolė KOSKIENĖ "Šiaulių kraštas"

 Antradienį „Virus“ festivalį papuošė vilniečių teatrinio judėjimo “No theatre“ spektaklis “No concert“.

„Jeigu nori sužinoti, kaip dirba ir kuo kvėpuoja “No theatre“, pažiūrėk “No concert“, ir tai bus mūsų vizitinė kortelė“, — po spektaklio jau be grimo kalbėjo šio (ne) teatro įkūrėjas ir režisierius aktorius Vidas Bareikis.

Apie ne teatrą

— Kodėl „ne teatras“?

— Nes viskas prasidėjo nuo teatrinio judėjimo. Pagaliau juokinga vadintis teatru, turint du spektaklius. Juk sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės ir nuo repertuaro. Mes neturime nei to, nei to. Ne teatras — dar ir todėl, kad mes pradėjome nuo eksperimentų ir improvizacijų gatvėse, nuo vadinamųjų „flešmobų“. Mums norisi koncentruotis į teatro erdves, į spektaklius, tačiau kalbėti sava kalba.

Šis spektaklis gimė bebaigiant Akademiją, kai turėjome paruošti koncertą. Pasiūliau kolegoms parodyti, kas glūdi mumyse, ir visi pradėjome „traukti“ slaptus numerius: nuo kovų su lazdomis, geišų šokių, chorinių dainų — taip gimė krūva įdomių etiudų. Spektaklis tikslaus siužeto neturi, tačiau esmė pasakoma vieno veikėjo lūpomis: “nusiimk galvą“ arba “empty your mind“...

— Esate universalūs aktoriai: scenoje profesionaliai dainuojate, grojate, šokate, vaidinate. Ar manote, kad šiuolaikinis aktorius toks ir turėtų būti?

— Dažnai patys iš savęs juokiamės, kad realiai aktorius nemoka nieko: jis nei dainininkas, nei šokėjas, nei kepėjas, tačiau jo privalumas tas, kad jis gali suvaidinti, apgauti žmogų. Manau, aktoriai turi būti universalūs — man labai imponuoja muzika, norisi ją jungti su teatru ir kalbėti daugiau muzika, judesiu, o ne žodžiais.

Apie visuomenę

— Ką jūs, jauni, talentingi, galvojate apie šiuolaikinę visuomenę?

— Pats save galėčiau vadinti apolitišku, tačiau su visuomene neišvengiamai susisieji kažką kurdamas ar darydamas. Su kolegomis ne kartą diskutavome apie tai, kodėl Lietuvoje yra labai daug „chaltūros“ ir gėdingų darbelių — ir kultūroje, ir kitose srityse, pradedant televizija.

Manau, klaida yra ta, kad daugelis žmonių kuria 400 kilometrų spinduliu, mąstydami, kad yra tik Lietuvos dalis. Man atrodo, kad darant bet ką, reikia mąstyti plačiau... Kad ir šį spektaklį mes kūrėme ne tik Lietuvos lygiu, bet Europos ar pasaulio lygiu.

O iš to siauro mąstymo išlenda problemos: uždaro kiemo sindromas ir nepagarba vienas kitam. Gyvename tarsi viename kieme, kiemas turi vieną televizorių ir savaitgaliais visi renkamės jo žiūrėti, pamatome per jį kaimyną ir jį aptariame...

Apie žiūrovą ir misiją

— Tvirtinama, kad žiūrovui rodoma tai, ką jis nori matyti, ir tai esą patvirtina aukšti žemo lygio laidų reitingai...

— Nesąmonė. Iš tiesų yra manoma, kad žiūrovas yra kvailas ir ką jam duodi, tą jis ir valgo. Tačiau jis nė velnio ne kvailas. Mano nuomone, žiūrovas yra ugdomas, vedamas kartu... O. Koršunovas, kurdamas spektaklius 20 metų, žiūrovus pratino ir artino prie gero meno.

— Ar galime kalbėti šiais laikais apie aktoriaus misiją?

— Gruodžio pabaigoje pasirodys mano režisuojamas spektaklis „Telefonų knyga“. Teatro pasaulyje seniai vyrauja posakis (čia J. Miltinio pasakyta), kad pastatyti galima bet ką, net telefonų knygą. Tame spektaklyje daug kalbėsime apie teatro misiją šiuolaikinėje visuomenėje, apie aktoriaus vaidmenį.

Mes iš dalies ir pasivadinome ne teatru todėl, kad mums, jauniems kūrėjams, nesinorėjo pradėti nuo teatro blogąja prasme, nuo teatro, kuriame yra vaidinama. Mums norėjosi, kad aktorius ne vaidintų, o gyventų. Teatro kūrėjo specialybė yra žiauri, tai net nėra specialybė, tai gyvenimo būdas. O tie, kurie nori pavaidinti ir paskui gyventi, dažniausiai daro chaltūrą.

— Tačiau serialuose vaidinantys teatro aktoriai sakosi tai darą dėl realių pinigų, nes kitaip sunku išgyventi. Ar manote, kad aktorius turi būti alkanas?

— Daug apie tai šnekame. Aktorius, apskritai teatro kūrėjas, turi turėti galvoje iracionalumo, nelogikos, fantastikos, nes logiškai tai yra nesąmonė. Pinigų teatre neuždirbsi, turtų nesusikrausi, repetuoti be galo sunku, žinoma, geriau nueiti, pasifilmuoti dvi valandas, ir gauti kažką.

Bet teatro trauka yra labai didelė. Žmonės, kurie bent kiek susiduria su teatru, ją pajaučia ir į tai infiltruojasi. Teatras — tai magija, voras, dėžutė, kuri tave įtraukia. Galbūt su amžiumi daugelis tą iracionalumą praranda ir atsiranda racionalumas....Nesutinku, kad aktorius, jei nori kurti, turi būti alkanas. Kai jis yra alkanas, jis yra piktas, o kai piktas, nesusišneka su kolegomis. Manau, sotus jis turėtų būti.

— Ar jums patinka Šiaulių publika?

— Man yra tekę groti „Viruse“ su savo grupe. Nors pats esu vilnietis, man labiausiai patikdavo groti Kauno publikai, po to — Šiauliams. Nežinau, kodėl, bet čia labai gera publika, gal todėl, kad yra menų fakultetas, gal dėl kitų priežasčių, bet esate išskirtiniai.

 

MAGIJA: „Teatras — tai magija, voras, dėžutė, kuri tave įtraukia“, — sako “No theatre“ įkūrėjas, jaunosios kartos aktorius ir režisierius Vidas Bareikis.

KONKURENCIJA: „No theatre“ spektaklyje “No concert“ keisti veikėjai (geišos, kostiumuoti vyrai ar rytų mokytojai) vienas per kitą stengiasi parodyti, ką geriausiai moka, konkuruodami dėl sekundės laike.

 


 

Šiauliuose siautė „Virus mada“

2010 m. Lapkričio 29 d.
Irena BUDRIENĖ "Šiaulių kraštas"
 

Šeštadienį Dailės galerijoje vykusiu alternatyvios mados šou „Virus mada“ baigėsi savaitę trukęs šiuolaikinis meno festivalis “Virus“. Paskutiniame festivalio renginyje žiūrovams pristatyta 21 įspūdinga rūbų kolekcija.

irena@skrastas.lt

„Virus mados“ rūbų kolekcijas galima apibūdinti įvairiai -- avangardinės, neįprastos, stulbinnačios. Labiausiai joms netiktų žodis nuobodžios, nes tokios nebuvo nė vienos.

Šį kartą tarp kolekcijų kūrėjų dominavo dizaineriai iš Vilniaus dailės akademijos, Vilniaus dizaino kolegijos ir Telšių dailės fakulteto. Kaip visada ekscentriškumu stebino šiauliečiai menininkai Reda ir Arūnas Uogintai. Jų darbas „Žalis“ sulaukė audringos publikos reakcijos. Žaismingą kolekciją pristatė ir dailininko Broniaus Rudžio mokomos Šiaulių universiteto gimnazijos gimnazistės.

Įtaigumu išsisikyrė Vilniaus dailės akademijos trečiakursės Astos Labženytės kolekcija „Pažintis Hirosimoje“. Autorė bandė per istorinę prizmę sugretinti dviejų skirtingų kultūrų, rasių, filosofijų bei estetinių principų elementus.Kolekcijoje susiliejo rytai ir vakarai, funkcionalumas ir disfunkcija, japonų tautiniokostiumo ir Amerikos militaristinės uniformos detalės.

„Aš kuriu iliuzijas, o ne drabužius. Dizaine man svarbu ne amatas, o meninė pusė: kuo stipresnė idėja, tuo įdomesnė forma. Idėjos ieškau ilgai,o kai surandu, stengiuosi jai suteikti netikėtą išraišką“, -- sakė kolekcijos autorė A. Labženytė. Beje, ne tik kolekcijos rūbus, bet ir avalynę — medines japonų getas -- dizainerė padarė pati. Menininkė jau spėjo pamėgti festivalį ir šaiulių publiką. “Viruse“ ji dalyvauja antrą kartą.

Arūnas Uogintas, paklaustas, kokia pagrindinė jo kolekcijos mintis, buvo lakoniškas: „žalia“. Anot jo, ką reiškia kostiumas su milžiniška besimarkstančia akimi, žiūrovas pats turėjo suprasti. Dešimtą kartą “Viruse“ dalyvaujantiems Arūnui ir Redai Uogintams kolekcijos pristatymas reiškia ne tik darbą,bet ir linksmą nuotykį, vaidinimą, šou. “Šį kartą akis nugriuvo, ne ją rodėme pirmą kartą. Pasitreniravus ji galėtų pakilti į dangų“,-- juokavo Reda.

AKIS: Šiauliečių Arūno ir Redos Uogintų kolekcija išsiskyrė ekscentriškumu

TRANSFORMACIJA: Telšių dailės fakulteto antrakursių projekto „Juoda–balta“drabužiai ant scenos transformavosi.

IDĖJA: Vilnietė Asta Labženytė kolekcijoje „Pažintis Hirosimoje“ sugretino dvi skirtings kultūras

Autorės nuotr.

 


2010 m. Lapkričio 29 d.

Petras BALČIŪNAS "Šiaulių kraštas"

Šeštadienį „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje įvyko Rolando Rastausko esė rinktinės “Privati teritorija“ pristatymas, kuriame dalyvavo pats autorius, Nacionalinės premijos laureatas, tos pačios premijos laureatas pianistas Petras Geniušas, kompozitorius ir eseistas Šarūnas Nakas ir kiti. Tai vienas iš festivalio “Virus“ renginių.

petras@skrastas.lt

Kino salėje

Gausiai plūstantys klausytojai pirmiausia kviečiami į kino salę, kuri bemat pripilnėja, kai kam tenka ramstyti sienas.

Šiek tiek netikėta oficiali renginio pradžia. Į jį atvykęs kultūros viceministras Deivydas Staponkus įteikia ministro padėką Virginijui Kinčinaičiui — „Virus“ sumanytojui ir jo dvasiai. Tuo oficialumai ir baigiasi. V. Kinčinaitis sako: “Jūs ne į mane atėjote pasižiūrėti, o į RoRa, kuris ne pirmą kartą dalyvauja festivalyje ir tapo jo veidu“. Tačiau R. Rastausko salėje nėra. Ekrane pasirodo Berlyno vaizdai. Toli gražu ne tokie, prie kokių pripratusi turisto akis. Kiek vėliau ekrane, bet tik ekrane, pasirodo R. Rastauskas, kuris vaikščiodamas po miestą pasakoja savo įspūdžius ir giria operatorių, kuris „tokių“ Berlyno vaizdų sugeba nufilmuoti ir kokioje Šilutėje.

Pagaliau į salę raudonu švarku vilkintis įeina pats R. Rastauskas. Jis sako, jog ir čia jo privati erdvė — ne tik kelionės. Čia pokaryje buvo karo ligoninė, kurioje karo gydytoju dirbo rašytojo tėvas pulkininkas. Pradėdamas savo programos dalį, rašytojas taria: „Dabar tuštumos pauzė. Žiema sustabdo chlorofilo orgiją. O vasaros reikia nusipelnyti“.

Vėl geram pusvalandžiui nušvinta kino ekranas, kuriame mirga Europos didmiesčių vaizdai. Labai daug Paryžiaus. O R. Rastauskas tuo metu skaito savo esė. Gestikuliuodamas, ryškiai intonuodamas, nuolat gaudydamas klausytojo dėmesį. Tačiau šalia sėdintis Zenonas, pagyręs R. Rastausko kaip skaitovo talentą, sako, jog tai jam trukdo susikaupti, šio autoriaus tekstus geriau skaityti pačiam. Bet kaip vėliau bus pastebėta, skaityti Rastauską reikia kantrybės. Nespalvoti filmukai baigiasi. Autorius žiūrovus kviečia „elegantiškai“ pereiti į kitą, pagrindinę vilos salę.

„Džinsinis kalbėjimas“

Prie fortepijono sėda maestro P. Geniušas ir skambina F. Šumaną. O po sceną nesustodamas vaikšto kompozitorius ir eseistas Š. Nakas. Ir visą laiką kalba apie Rastauską. Tris kartus paklausęs, kas yra Rastauskas, ir nesulaukęs atsakymo imasi aiškinti pats.

„Kad aš kalbu, o Petras groja — jokia naujovė. Taip elgdavosi L. Trockis, liaudžiai pasakodamas apie revoliuciją“ — sako Š. Nakas.

Teiginiai įdomūs ir provokuojantys. Gali su jais sutikti ar nesutikti, bet klausytis maga.

„Rastauskas — tai mūsų neįvykusios revoliucijos veidrodis. Revoliucija tarsi ketino prasidėti, bet vis buvo nukelinėjama“. „Rastausko kalbėjimas pasižymi netipiška mūsų kunigų iškalba, ne, ne Vaižganto laikų ir ne dabartinių kunigų, bet J. Marcinkevičiaus ar M. Martinaičio. Jo tekstai yra iškalbėti, o ne išdainuoti kaip J. Marcinkevičiaus ar Aido Marčėno. Tai džinsinis kalbėjimas“.

Š. Nakas teigia, jog kartu egzistuoja keturi — penki — septyni Rastauskai toje pačioje teritorijoje, kurią jis vadina privačia. Eseistas savo kolegą pavadino metraštininku, menininku realistu, kas dabar kelia pašaipą. „Jo dokumentika — tai tikrumo žavesys, kurio nerasi dabartinėje poezijoje ir žurnalistikoje“.

Š. Nakas sakė bijąs, kad autoriui gyvam esant, jis nebus iki galo suvoktas. „O gedulingomis valandomis nugalės geriausiai parašytas nekrologas“. Anot Š. Nako, jis vienas kitoks, bet ne tiek, kad mes nepajustume bendrystės su juo. „Skaityti Rastauską reikia kantrybės. Bet tai zona, į kurią patenkama“. Rinktinė “Privati teritorija“ yra savotiška nuotykių, potyrių ir geografijos enciklopedija. Ji, eseisto teigimu, palieka ir intelektualumo, ir makabrišką įspūdį.

„Viskas kur kas sudėtingiau“

Per pertraukėlę „Šiaulių kraštas“ paklausė R. Rastausko, ar šalies intelektualai neturi jausti kaltės, jog mūsų visuomenė ritasi vis žemyn ir žemyn. Atsakymas buvo šiek tiek netikėtas. „Aš — ne intelektualas. Jau nuo Sąjūdžio visos kėdės užsėstos. Jei būtume galėję, būtume ir užsėdę. O mūsų intelektualai tik sensta. Lietuvoje buvo suabsoliutinta kultūros žmonių galimybė aktyviai dalyvauti politikoje. Atrodė, kad kiekvienas kultūros žmogus gali valdyti valstybę. Viskas yra kur kas sudėtingiau“.

Paklaustas, ką mano apie neseniai pasirodžiusį J. Marcinkevičiaus tekstą apie skaudžius mūsų nudienos reiškinius, R. Rastauskas buvo gana negailestingas: „Katino raudos ties pralietu pienu“.

RIETENOS: Vakaro metu Rolandas Rastauskas pastebėjo, kad niekas niekur taip nesirieja kaip lietuviai.

PROVOKACIJOS: Kompozitorius ir eseistas Šarūnas Nakas (stovi) R. Rastauską ir jo knygą pristatinėjo netikėtais teiginiais provokuodamas klausytojus, o jo modernų kalbėjimą lydėjo pianisto Petro Geniušo atliekami klasikų kūriniai.


Jubiliejinis Šiaulių VIRUS'as testuoja Vilniaus avangardą

Arūnas UOGINTAS "Šiauliai plius"

Lapkričio 19 dieną Šiaulių dailės galerijoje prasidėjo penkioliktasis šiuolaikinio meno festivalis VIRUS.

Festivalio atidarymo parodos kuratoriumi kviestas Vilniuje žinomas menininkas, menotyrininkas Kęstutis Šapoka Šiauliuose pristatė parodos "Idealios perspektyvos triukai..." likučius, skirtus, kaip rašoma parodos apraše, "hermetiškam ir pasipūtusiam sostinės parodiam gyvenimui" iliustruoti...

Kitą dieną, kaip įprasta, vyko konferencija. Šiemet pasirinkta tema "Visuomenės decentracija ir utopijos marginalizacija: naujas šansas radikaliai vaizduotei". Konferencijoje alytiškis Redas Diržys pranešime trumpu pavadinimu "Menas išlaisvina" išsakė radikalią poziciją dėl šių dienų meno kūrėjų vizualios raiškos, palinkėjo nesusitapatinti su peršamais kultūros modeliais, savotiškais sėkmės garantais.

Menininkas, kūręs įsimintinus performansus, akcijas, vienas lietuviško avangardo lyderių (suprantu, kad pats R. Diržys su tokiu epitetu nesutiktų), "isteblišmento" sabotuotoju (pasak Virginijaus Kinčinaičio), savo pasisakymo pabaigoje įtaigiai kalbėjo apie meno sunaikinimo reikalingumą. Jo verstoje Stewart Home knygutėje "Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letarizmo iki "klasių kovos" rašoma: "Šiandien itin svarbu suvokti, jog mums reikia naujojo "subjektyvumo" ir tokios socialinės struktūros, kad kiekvienas galėtų išsivaduoti iš meno, religijos ir filosofijos kiauto, vos tik suvokęs, kad jo įsitikinimai yra "jo paties" priešas." Būtent R. Diržio kalboje radau teiginius, kuriais remdamasis galėčiau analizuoti Kęstučio Šapokos atvežtą parodą, nes "užuot bandęs "spręsti" prieštaravimus, avangardas juos tik pats kuria ir tampa iki šiol neregėto "chaoso" varikliu." (ten pat - p. 183).

Taigi popžvaigždės Algio Ramanausko darbai šioje parodoje, kabantys geriausioje erdvėje, turbūt turėję tapti efektinga metafora, liko tik pigios socarto kopijos, įstrigusios tarp tų laikų, kai šio autoriaus "svastikos" dar sukosi greitai. Jo megztiniai su keiksmažodžiais ir nacionaliniais bei nacionalistiniais simboliais gerokai pavėlavo, kai tangomanijos judėjime prieš kokius dvidešimt metų skrajojo taikli Sauliaus Urbonavičiaus frazė "...lietuviai(s) esame MEZGIME", o ir pats Samas drauge su kitu BIX'u - Mindaugu Špoku – originaliai, dideliu maišelių ir saulėgrąžų kalnu, daugiau nei prieš penkiolika metų tai interpretavo VIRUS festivalio užuomazgose - Šiaulių dailės galerijos projekte ŽUWYS. Menotyrininkas K. Šapoka teisus, nes "hermetiškas ir pasipūtęs sostinės parodiam gyvenimas" ir svetimų tekstų televizijoje skaitymas, tarkim, "išplovė" Algiui smegenis. Jis, nors ir desperatiškai bando reikštis avangardo – socarto - plastikoje, vis tiek yra tik dainuojančių "kelnaičių" revoliucijos veidas populiarioje televizijoje, kartu su aktore šiauliete Inga Norkute komentuojantis mėgėjų ar parduotuvių vaizdo kamerų filmuotų juokingų vaizdelių personažas... Laikas negailestingas.

Sovietinės propagandos reliktų šioje parodoje nemažai, todėl stebina, kodėl jauna menininkų karta neieško kontraversiškų vaizdinių šių laikų realybėje, o naudoja kitų dailininkų ir įvairių meno bienalių patikrintas ir įvertintas klišes, pvz., Aušros Kudulytės skaitmeninės spaudos "Kovos broliai" sovietinių partijos veikėjų medžioklės scenų fotografijų perpieštos kopijos ir Antano Sutkaus fotografija "Poetas Paulius Širvys" pateiktos lyg priešingybė viena kitai - kuratorius šiuos meno objektus eksponuoja šalia. Tačiau ši metafora jau senoka ir, suprantama, galėtų būti gerokai vidurinės kartos žiūrovams. Susidaro įspūdis, kad ši kūrėja, kuratorius ir ne tik jie "slepiasi" Lietuvos, Estijos, Rusijos ir kitiems nonkonformistinio meno kūrėjams už nugaros ir pelningai (normalus finansavimas - geras katalogas, ekspoziciniai plotai šalyje ir pan.) tuo naudojasi.

Priešingai, Martos Vosyliūtės tapybos darbai yra skirti šių laikų Lietuvos, tiksliau, Vilniaus, menininkų ir politikų nesibaigiančių diskusijų apie architektūros ir skulptūros objektų sostinėje statyboms iliustruoti. Tačiau ta tapyba ir lieka iliustracija ir jokie užrašai su keiksmažodžiais jų negelbėja, neįtaigiai atrodo ir šios autorės tapyta fotografo Vytauto Balčyčio nuotraukos "Ščiastje" parodija...

VIRUS konferencijoje alytiškis Redas Diržys teigė, kad kol jau keliasdešimt metų sostinėje vienas kitą naikindami graužia du menininkų sindikatus kuruojantys monstrai – ŠMC ir LDS, Vilniaus meninis gyvenimas sukasi provincialiose, smulkmeniškose intrigose ir nesukuria nieko įsimintino ir svarbaus, nors žiniasklaida ir nedidelę žinutę iš šios aplinkos išpučia lyg didžiulį balioną, kurį po to ilgai sprogdina...

Manau, visiems geriau būtų atsigręžti į meninius procesus kituose Lietuvos miestuose, juos pagaliau pastebėti... Gal verta prisiminti Jono Meko metaforišką veiksmą, kai 1999 metais šis pasaulio menininkas vieną pirmųjų FLUXUS parodų su šiuolaikinio meno garsenybių Louise Bourgeois, Nam June Paik (deja, palyginti neseniai mirusių) ir kitų žinomų kūrėjų piešiniais ir fotografijomis atsiuntė ne į sostinę, o į Rokiškio rajono Obelių miestelio mokyklą Rimvydo Pupelio globai...

Galima teigti, kad jau penkioliktas šiuolaikinių menų festivalis VIRUS Lietuvoje yra vienas menininkų bendravimo pavyzdžių. Čia kasmet pasirodyti atvyksta ir vilniečių. Dialogas tarp dailininkų iš sostinės ir kitų Lietuvos miestų vyksta, tačiau vangiai, be to, visi nori kalbėti tik apie save. Nėra jungiamosios grandies. Tai iš dalies parodos atidarymo metu iliustravo Kęstučio Šapokos sakyta kalba (deja, vėl tik apie Vilniaus menininkų intrigas), nors įgarsinta per mikrofoną virto neišgirstu, tyliu monologu linksmai šurmuliuojančiai gausiai susirinkusių jaunų ir senų žiūrovų miniai. Negi mano minėtas Redas Diržys bus teisus, kad meno irimas, destrukcija jau prasidėjo ir "tiktai tie, kurie išdrįsta pasilikti avangardo mirtyje, kurie liaujasi trikdyti mirties tylą naujosios kritikos triukšmu, tik jie dar turi vilties išgirsti, ką ta mirtis jiems šnabžda" (Stewart Home).

Rolando Rastausko zona 
__ Rėmėjai
__ Informacija
Alternatyvi VIRUS MADA profesionalėja

Modestas NAVICKAS

Šiemet jubiliejinio VIRUS festivalio MADA buvo itin džiugi. Anksčiau dizainerių išmonė mažai testebindavo meno pasaulio gurmanus ar šiaip atklydusius žiūrovus, tačiau šiemet padėtis itin pagerėjo – džiugino kolekcijų įvairovė, gausaus dizainerių būrio išmonė.

Šiųmečiame VIRUS'e dalyvavo Dailės akademijos bei Dizaino kolegijos studentai, kūrėjai iš Telšių, Panevėžio. Šiauliams atstovavo Rasa Ruginytė, Bronius Rudys su Šiaulių universiteto gimnazijos komanda bei žinomi šiauliečiai menininkai Arūnas ir Reda Uogintai su kolekcija "Žalis". Pastaroji ir buvo renginio kulminacija.

Ant podiumo drabužis tampa meno kūriniu, galinčiu sujungti daugelį meno šakų – skulptūrą, vaizduojamąjį meną, grafiką, tapybą, fotografiją, architektūrą ir t. t. Alternatyvi mada, kaip ir šiuolaikinis menas, iš autoriaus reikalauja koncepcijos paaiškinimo, kitaip žiūrovas gali neįžvelgti idėjos ar menininko konstatuojamos aktualijos.

Taip galėjo atsitikti dizainerės Karinos Bagdonavičiutės kolekcijai "Nedelsk". Talentinga menininkė į vientisą šešių modelių kolekciją sudėjo ne tik daug kruopštaus darbo, bet parodė ir vizualine išraiška itin reikšmingos šiandieninės moterų problemos refleksijas per estetinę prizmę. Gaila, kad pristatant kolekciją nebuvo paminėta esminė jos koncepcija, todėl daliai žiūrovų kilo klausimas dėl moteriškų liemenėlių panaudojimo netradicinėse vietose. Pakalbinta autorė atskleidė esmę: "Kolekcija buvo kurta sveikatinimo projektui "Nedelsk". Šis projektas skirtas kovai su krūties vėžiu. Mano kūriniuose dominuoja kūno spalvos medžiagos, drabužio konstrukcinės detalės nurodo esminę vėžio problematiką. Siuvinėti dekoratyviniai perlai simbolizuoja vėžio navikus. Kolekcijos pagrindinė tema ir idėja - moters nebijojimas, išlaisvėjimas, paskatinimas nedelsti – kovoti prieš krūties vėžį."

Asta Labžentytė save suvokia mados pasaulio dalimi ir pateisina tai kolekcija "Pažintis Hirosimoje". Kolekcijos pavadinimas gal šiek tiek aštrokas ir perdėtas, tačiau pačios kolekcijos vaizdas sukelia didelį įspūdį. "Japonų geišos", pasidabinusios kukliais apdarais, primenančiais kimono, žingsniavo podiumu mažais žingsneliais. Prie basų manekenių kojų dizainerė pririšo "pliauskų" – getų (tradicinio medinis japonų apavo) imitacijų. Japonų tradicijas autorė niveliavio su amerikiečių militaristine subkultūra. A. Labžentytė sako norėjusi pažiūrėti į kolekciją per istorinę-kultūrinę prizmę: "Norėjau sugretinti dviejų skirtingų kultūrų, rasių, filosofijų bei estetinių principų elementus į vientisą neschematišką visumą, kurioje susilieja Rytai ir Vakarai. Viską mėginau paremti idėjos išgyvenimo jausmu, to jausmo realizavimu kostiume, kolekcijos visumoje ir pavadinime, kuris turėtų nukelti žiūrovo prisiminimus į Antrąjį pasaulinį karą, kuomet Hirosima tapo pirmosios atominės bombos auka ir tas istorinis įvykis atkreipė viso pasaulio dėmesį į Japoniją."

A. Labžentytė, nors dar studentė, jau aktyviai dalyvauja įvairiuose mados renginiuose ne vien Lietuvoje. "Dizaino dienose" jos kolekcija užėmė antrą vietą ir buvo pripažinta estetiškiausia kolekcija.

Be šių dviejų autorių, norėtųsi paminėti Redą Budvilaitienę, Juliją Žilytę, Indrę Giedraitytę, Faustą Gaidytę, Juliją Šafranskają ir Jovitą Vaičiulytę, kurių kolekcijos "užkabino". Iš tiesų šiemet VIRUS MADA buvo įvairiapusiškesnė, sumažėjo groteskiškų kolekcijų, padaugėjo estetinių sprendimų, kolekcijų vientisumo.

ŠiauliaiPlius 2010