Buvę Virus Enter Kontrapunktas Menopolis Naujausios tendencijos Kiti  

__ Pavadinimas
Šiuolaikinio meno festivalis VIRUS'14
__ Apie
Šiuolaikinio meno festivalis "Virus'14"
Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245
Lapkričio 26 d. - gruodžio 15 d.
 
Startuoja jau keturioliktas šiuolaikinio meno festivalis „Virus‘14“.
 
Lapkričio 26 d. startuoja jau keturioliktas šiuolaikinio meno festivalis „Virus‘14“. Festivalio renginius Šiaulių dailės galerijoje lapkričio 26 d. 12 val. pradės filosofų, menotyrininkų, antropologų diskusija apie ekologines problemas. Šį kartą bus diskutuojama ne apie globalų atšilimą, bet apie vizualinį, informacinį pasaulio užterštumą, apie medijų kamščius mūsų sąmonėje, apie estezio ekologijos būtinybę. Festivalio atidarymo metu, lapkričio 26 d. 17 val., bus pristatomos dvi personalinės kūrybos parodos. Tai žinomo Lietuvos menininko, šmaikštuolio ir provokatoriaus Kęstučio Grigaliūno paroda "apie MEILĘ: 130 biografijų, 104 pirštų atspaudai, 754 žmonių veidai ir 27 portretai" arba tiesiog "apie MEILĘ" bei puikiai rafinuotumą ir giliamintiškumą derinančios grafikės Laisvydės Šalčiūtės paroda „Propaganda“.
Kaip jau tapo įprasta, “Virus’o” festivalio programa balansuoja tarp įvairių meno rūšių: elektroninę muziką keis šiuolaikinis šokis Šiaulių dramos teatre, šokį keis dramatiškoje aplinkoje atliekamo Rolando Rastausko performanso premjera, konceptualų šiauliečių kūrėjų muzikos projektą papildys skoningi lounge’o vakarai “Centro šokoladinėje”. Festivalio kulminacija įsiplieks lapkričio 28 dieną ryškiaspalviu meninės mados kolekcijų paradu Šiaulių dailės galerijoje o naktį triukšmingai persikels į dubstep’inius “Verpsto” fabriko rūsius. Šiemetinė Virus’o programa praturtėjo “Virus P.S.” punktu. Šį kartą tai nenuilstantys meno sąveikų kūrėjai, multimedijinio meno grupė “Sintezija” iš Vilniaus. Festivalį lydės įvairios peržiūros, užsienio menininkų performansai, “permanentinis” kino teatras ir k.t. Sekite festivalio programos naujienas. Jos gali būti kaip tik jums!
Maloniai kviečiame dalyvauti festivalio teorinėje diskusijoje!
 
Virus'o festivalio metu bus rengiama apskrito stalo diskusija "Šiuolaikinis estezis. Minties, vaizdo ir garso ekologija". (Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245).
 
Temos:
Estezio ekologija - užterštumo trajektorijos.
Anestezuoti pojūčiai: nuo estetikos iki politikos.
Ekologinio meno manifestacijos šiuolaikinėse eikvojimo ir taupymo diskursų sankirtose.
Medijų kamščiai: perteklingas estezis.
Šiuolaikinės švaros ideologijos: nuo politinės prievartos iki estetinio malonumo.
 
Konferencijos rengėjai: ŠU Filosofijos katedra, P.Višinskio g. 25, Šiauliai, tel.:  (8 41) 59 57 56  (8 41) 59 57 56  el. paštas: filosofija@cr.su.lt; Šiaulių dailės galerija, Vilniaus 245, Šiauliai, tel.  8 41 521161  8 41 521161galerija@splius.lt
 
 
Virus'o festivalio metu bus demonstruojama video ir alternatyvių kino formų festivalio "Dezintegracija 333" programa, taip pat veiks „permanentinis“ dailės galerijos kino teatras.
__ Programa
Šiuolaikinio meno festivalio "Virus'14" programa:
 
Lapkričio 26 d. (ketvirtadienis)
 
VIRUS TEORIJA. 12 val. Apskrito stalo diskusija "Minties, vaizdo ir garso ekologija".
(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245).
 
VIRUS MENAS. 17 val. Festivalio atidarymas. Kęstučio Grigaliūno paroda "apie MEILĘ: 130 biografijų, 104 pirštų atspaudai, 754 žmonių veidai ir 27 portretai" arba tiesiog "apie MEILĘ".
Laisvydės Šalčiūtės paroda „Propaganda“.
Tomo Čiučelio improvizacinis projektas LOOPS&STRINGS.  
(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245).
 
VIRUS MUZIKA. 19 val. Elektroninės muzikos programa “Šlapi lapai”. Pristato “Sutemos”. Dalyvauja: Sraunus, Zlo live. Nongkran Panmongkol (Tailandas) videoperformansas „Status Up“.
(Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245).
 
VIRUS AFTER PARTY. 20 val. Pew Cew Jazzman.
("Centro šokoladinė", Vilniaus g. 134).
 
Lapkričio 27 d. (penktadienis)
 
VIRUS ŠOKIS. 19 val. Šiuolaikinio šokio spektaklis „Purpurinis drakonas“.
Choreografija: Dovilė Petkūnaitė. Šiuolaikinio šokio spektaklis „Sibilė“.
Choreografija: Lora Juodkaitė, režisūra: Valentinas Masalskis. Prodiuseris “Menų spaustuvė”.
(Šiaulių dramos teatras, Tilžės g. 155). Bilieto kaina 15 lt.
 
VIRUS AFTER PARTY. 20 val. Pew Cew Jazzman.
("Centro šokoladinė" Vilniaus g. 134).
 
Lapkričio 28 d. (šeštadienis)
 
VIRUS TEATRAS. 18 val. Premjera “Septynetas žydų vaikų”. Rolando Rastausko performansas pagal to paties pavadinimo C. Churchill pjesę.
Atlieka Severija Janušauskaitė ir RoRa. Garsas: Matas Petrikas (Berlynas). 
 ("Verpsto" fabrikas, Trakų g. 43).
 
VIRUS MADA. 19 val. Avant/Pop/Alternatyvios mados šou. Pertraukoje: muzikinis projektas „Ambitus“. Dalyvauja: Gintas Gascevičius, Tadas Žukauskas. (Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245). Bilieto kaina 10 lt.
 
VIRUS CLOSE PARTY-1. 22 – 05 val. DubstepLT dj‘s. Garsas: Soundboys.lt.
Jurgos Sutkutės performansas „Pa/žymėta I“.
Alexander'io Peroutkos (Čekija) instaliacija "How Do You Like Sweden"
("Verpsto" fabrikas, Trakų g. 43).
 
Gruodžio 10 d. (ketvirtadienis)
 
VIRUS  POST SCRIPTUM. 19 val. Menų sintezės judėjimas „Sintezija“ pristato:
šiuolaikinės muzikos, teksto, vaizdo ir judesio projektą „Muzika yra labai svarbi“: Albertas Navickas, Marija Grikevičiūtė, Mykolas Natalevičius, Ričardas Šumila, Rita Mačiliūnaitė, Rūta Vitkauskaitė, Sigitas Mickis, Julius Žėkas.
 (Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245).
__ Fotogalerija
Šioje galerijoje nėra nuotraukų
__ Organizatoriai
Šiaulių dailės galerija, VO “Menininkų klubas”, ŠU filosofijos katedra.
__ Atsiliepimai

Kultūros maršrutai Vilnius – Šiauliai. „Virusas“, kuriuo verta užsikrėsti

salciute5


„Šių metų rudenį menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.“

Straipsnį norėjau pradėti žodžiu „Deja“, tačiau pradėjau galvoti apie patį žodį, kuris po truputį vis labiau tampa mano požiūrio į aplinką išraiška. Taigi – Deja, tačiau viršuje išdėstyta idealistinė „Kritikos maršrutų“ projekto idėja mano atveju nesuveikė ir viltis, kad „Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių.“ eilinį kartą  žlugo. Į Šiaulius visada noriai važiuoju būtent dėl asmeninių pažinčių ir aiškiai nusistovėjusios nuostatos – Šiauliai tai ne Vilnius ir Šiauliai tai žino. Ir jiems mažai tai terūpi. Grupė entuziastų šį miestą paverčia, kaip pasakytų Jurijus Dobriakovas ir Tomas Čiučelis – „kultūros kurortu“, atviru visiems, norintiems neįpareigojančia forma dalyvauti ar  stebėti kultūrinius miesto vyksmus. Vienas iš tokių vyksmų – jau keturioliktus metus vykstantis šiuolaikinio meno festivalis „Virus“, šiemet vykęs lapkričio 26 – 28 d. Man šis festivalis buvo pirmas, dalyvavau jame tik vieną dieną (parą) iš keturių, tačiau per ją kultūrinis Šiaulių „fenomenas“ išsiviniojo per visą ilgį.  Apie jį būtų galima kalbėti keliomis atkarpomis.

Pirmoji atkarpa – konferencija /  chaosas rūsyje

Šių metų „Virus“ tema – ekologija, tačiau ne toji, kurios nuolatinis eksploatavimas pavertė ją žiovulį keliančia pokalbių tema su pažįstamais, tačiau kitokia, beveik svarbesnė kasdienei patirčiai – vaizdų, arba estezio ekologija. Šią temą, su visomis jos potemėmis – „medijų kamščiais“, „šiuolaikinės švaros ideologijomis“ – nagrinėjo žymiausi, kone ikoniniai, Šiaulių filosofai:  Gintautas Mažeikis, Jurgis Dieliautas, Kęstutis Šerpetis. Konferencija vyko nedideliame Šiaulių dailės galerijos „rūsyje“, kur prisikimšo daugybė jaunų „Viruso“ gerbėjų, nepabijojusių kelias valandas praleisti tobulose (gripo) infekcijos sklidimo sąlygose.

Ši konferencija tapo produktyviu intelektualiniu chaosu, kuriame lektoriai ir keli dalyviai iš publikos ekologiją pavertė trasa meistriškiems idėjų manevrams. Nuo „tikrųjų“ mūsų pojūčių ir suvokimo anestezavimo pereita iki ekologijos kaip transgresyvios būsenos, kuriai pasiekti būtina kiek įmanoma apriboti subjektą, „išdalinant“ save ir/ar per įvairiausius (perversyvius, (savi)agresyvius) veiksmus pasiekti ekstazines būsenas.

Ekologija jau senokai nebėra tik mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, veikiau tai simbolinė sistema, kuriama tiek individualiai, tiek kolektyviai, į kurią patenka arba nepatenka tam tikri reiškiniai, organizmai, egzistuojantys už šios sistemos ribų, „tikrovėje“. Jei žmogus ar žmonės į šią simbolinę sistemą neįtrauks tam tikro organizmo ar reiškinio, tuomet jam netaikomi šios sistemos principai ir taisyklės, jo paprasčiausiai „nėra“.

Tačiau vaizdų ekologija gana prieštaringas – viena vertus jos principai tarsi apima, susilaikymą bei atsisakymą – kuo daugiau atsisakoma, tuo mažiau anestezuojami „tikrieji“ pojūčiai. Tačiau, kita vertus, tik per nepaliaujamą visais kanalais transliuojamą mirties realizmo stebėjimą, žiūrovas-žmogus-vartotojas suvokia savo gyvybingumą ir „tikrumą“ –  “Tik nuolatinis kito mirties regėjimas nulemia mano gyvybingumo pojūtį, formuoja savirefleksijos mechanizmą” (Goerges Bataille).  Taigi, tam tikro turinio vaizdų gausa priverčia mus pasijusti gyvais, pasyviai stebint „mirties orgiją“ (kaip pasakytų Virginijus Kinčinaitis), tuo tarpu kito turinio vaizdai užkemša mūsų sąmonę ir anestezuoją mūsų pojūčius. Tokie vaizdai dažniausiai būna pernelyg estetizuoti – „nujautrinti“, pagražinti „tikrovės“ atvaizdai ar transformacijos: nuo milijardų nuotraukų albumų flickr.com iki dailių meno kūrinių. Beje, panašūs principai galioja ne tik vaizdo, tačiau ir teksto kultūroje, kur grafomanija tinklaraščių pagalba skandina vartotojus idėjų kanalizacijoje.

Intelektualus chaosas pirmoje konferencijos dalyje antrojoje virto neįpareigojančiu lektorių pokalbiu „per pietų pertrauką“ – ekologija, o tiksliau objektų (autentiškumo) išsaugojimas, priminė jiems konkrečių Šiaulių „nykstančių rūšių“ rezervatus. Taip jie leidosi į pasakojimus apie nepakitusią „Ramunės“ parduotuvę-kavinę, ar barą „Miško trobelė“. Įdomiausia buvo ne pačios istorijos, o jų sugebėjimas laisvai žongliruoti teorijomis, idėjų istorija ir labai konkrečiais, žemiškais, vietiniais kontekstais. Ši nesuvaržyta nuotaika persikėlė ir į oficialią festivalio pradžią, kurią paskelbė Laisvydės Šalčiūtės ir Kęstučio Grigaliūno parodos atidarymas.

Antroji atkarpa: (ne)ekologiška paroda

Štai čia pradeda ryškėti kultūrinis Šiaulių fenomenas: po kelių valandų operavimo šiuolaikinėmis teorijomis apie vaizdų ekologiją, atidaroma paroda, sudaryta vaizdų, minėtu estetikos pertekliumi anestezuojančius žiūrovo pojūčius. Apmąstytas žingsnis ar atsitiktinis paradoksas?

Kęstučio Grigaliūno paroda „apie MEILĘ: 130 biografijų, 104 pirštų atspaudai, 754 žmonių veidai ir 27 portretai“ atrodo lyg prieš metus jo paties sukurto ciklo „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“ tęsinys. Skiriasi tik temos: ankstesniajame jis kalbėjo apie žvilgsnį ir kontrolę, šiame – apie Meilę, o tiksliau – KGB nužudytus partizanus. Ir skaičiai – pirmajame cikle buvo 175 šilkografijos, o šiame jau 754 veidai. Autorius negailestingai atakuoja žiūrovus vis naujomis ir naujomis variacijomis. Aktuali, skaudi ir jautri rezistencijos ir mirties tema jo parodoje „nujautrinama“ kiekiais, tiesmuku surinktos medžiagos panaudojimu ir nudailintu jų pateikimu. Kitaip su panašia medžiaga pasielgė menininkas Gintaras Didžiapetris savo naujame darbe „Conversation piece“ (liet. „Pokalbio kūrinys“), kuriame slaptą koduotą dviejų žmonių pokalbį iš KGB archyvų jis aktorių pagalba atkūrė Vilniaus Lukiškių aikštėje, priešais buvusį KGB pastatą. Šis pokalbis išliko tik garsinėje dokumentacijoje, kuri ir tampa pačiu kūriniu. Tai pavadinčiau kontekstualiu požiūriu į pasirinktą temą ar turimą medžiagą.

Panaši problema iškyla ir antrajame dailės galerijos aukšte eksponuojamoje Laisvydės Šalčiūtės parodoje „Propaganda“. Nagrinėdama iš esmės šiuolaikiškas ir tuo pačiu amžinas problemas apie moterį ir jos vaidmenį visuomenėje, maskaradinę jos būtį, mass-media „geltonuosiuose“ puslapiuose brukamą jos įvaizdį, menininkė pati neišvengia to moteriškumo, kurį ji kritikuoja – darbai neretai (tikrai ne visi) neprovokuoja mąstyti, o „džiugina akį“ savo rafinuotumu. Dekoratyvusis feminizmas nedaug prisideda prie  moterų emancipacijos ir lygiaverčio įsitvirtinimo visuomenėje ir įvairiose veiklose.

Trečioji atkarpa: „šlapi lapai“ ir „Ramunės“ paieškos

Po parodos atidarymo, kuriame prie bendros „kultūros kurorto“ nuotaikos prisidėjo ir švelnios Tomo Čiučelio elektro-akustinės gitaros improvizacijos, vyko elektroninės muzikos programa „Šlapi lapai“, kuriose dalyvavo atlikėjai „Sraunus“ ir „ZLo live“. Minimalistinė Ambient stiliaus muzika keistokai nuteikė žiūrovus, kurie stebėjo prie nešiojamųjų kompiuterių prilipusius atlikėjus iš saugaus atstumo. Nusprendėm išbandyti šį tą ekstremalesnio ir surasti konferencijos dalyvių išgirtąją nepaliestą praeities oazę – kavinę „Ramunė“. Pastaroji, įsikūrusi visai greta Šiaulių dailės galerijos, deja, nepritrenkė egzotika ar ekstremalumu, tad teko pasikliauti oficialiąja festivalio programa ir slinkti į pagrindinę miesto jaunimo pasilinksminimo vietą – „Centro šokoladinę“. Čia greta vyno apvalioje vitrinoje sukasi viliojantys skanėstai, kuriuos festivalio vakarėlio dalyviai po ketvirto vyno ąsočio neištvėrę pirko.

Ketvirtoji atkarpa: nėra jokių atkarpų arba nelinijinis, o ciklinis būvis

„Virus“ festivalis, vykstantis rudenį, bei „Enter“ vykstantis pavasarį sudaro du pagrindinius Šiaulių meninio gyvenimo atramos taškus, į kuriuos remiasi didžioji dauguma mažesnių iniciatyvų mieste. Šie festivaliai nepretenduoja įgyti nacionalinį mastelį, kuo nors pralenkti ar nustebinti sostinę ir joje įsikūrusius meno gerbėjus, sukurti anarchistinio pobūdžio alternatyvą ar susireikšminti save iki tarptautinio festivalio lygio. Šiauliai yra „kultūros kurortas“, kuriame visos meno šakos, akademinė bendruomenė ir kultūros institucijos veikia tame pačiame lauke, persipindamos ir įtakodamos viena kitą. Ambicingumas čia apsiriboja tradicijų tęsimu geriausia kokybe ir neišnikimu iš kultūros žemėlapio. O tai tikrai neįmanoma, nes miestas autentiškas savo pozicionavimu ir marmuriniu pastovumu.  Šiauliuose kultūros gyvenimo laikas yra ciklinis – nuo „Virus“ iki „Enter“, iki „Virus“, iki „Enter“.  Kultūrinis „Virusas“ jau baigėsi ir kai gripo virusas išslinks iš Lietuvos, jau reikės krautis daiktus važiuoti į „Enter“.

Sako, kad geram poilsiui reikia visuomet rinktis tą patį kurortą.

Konferencijos dalyviai: Gintautas Mažeikis, Jurgis Dieliautas ir festivalio rengėjas Virginijus Kinčinaitis.

Konferencijos dalyviai: Gintautas Mažeikis, Jurgis Dieliautas ir festivalio rengėjas Virginijus Kinčinaitis.

"Virusinė" aplinka festivalio konferencijoje.

"Virusinė" aplinka festivalio konferencijoje.

Kęstučio Grigaliūnio paroda "Apie Meilę".

Kęstučio Grigaliūnio paroda "Apie Meilę".

Kęstučio Grigaliūno paroda "Apie Meilę".

Kęstučio Grigaliūno paroda "Apie Meilę".

Kęstučio Grigaliūno ekspozicija.

Kęstučio Grigaliūno ekspozicija.

"Virus" festivalio bei parodos atidarymas.

"Virus" festivalio bei parodos atidarymas.

"Virus" atidarymas. Groja - Tomas Čiučelis.

“Virus” atidarymas. Groja – Tomas Čiučelis.

Laisvydės Šalčiūtės paroda "Propaganda".

Laisvydės Šalčiūtės paroda "Propaganda".

Laisvydės Šalčiūtės parodoa "Propaganda" atidarymo akimirkos.

Laisvydės Šalčiūtės parodoa "Propaganda" atidarymo akimirkos.

Laisvydės Šalčiūtės ekspozicija.

Laisvydės Šalčiūtės ekspozicija.

Elektroninės muzikos programa po festivalio atidarymo.

Elektroninės muzikos programa po festivalio atidarymo.

Post scriptum: "Virusas"

Modestas NAVICKAS "Šiauliaiplius"

Gruodžio 10 dieną Šiaulių dailės galerijoje skambėjo paskutinis šių metų "Viruso" festivalio aidas - renginys "Virus post scriptum".

"Virus" festivalyje toks renginys organizuotas pirmą kartą. Jame grupė "Sintezija" (Vilnius) pristatė savo koncertą–projektą "Muzika yra labai svarbi".

"Sintezija" yra šiuolaikinės muzikos akademinis kolektyvas, susibūręs prieš penkerius metus. Šis kolektyvas nusprendė atsisakyti klasikinės muzikos atlikimo formų ir pasinėrė į novatoriškas idėjas. Ir šiame renginyje "Sintezija" dirgino ne tik klausos, bet ir regos, uoslės bei vaizduotės receptorius, tačiau vaidinimas buvo "sunertas" ant garsų. Atrodė, kad viskas skirta provokacijai sukelti, publikai įtraukti. Keisti atlikėjų judesiai, netikėtai bildantys, čežantys, šniokščiantys ar aikčiojantys garsai bei muzikos instrumentai, kuriuos papildė buitiniai daiktai, skirti platesnei skambesių gamai išgauti. Tai visiška priešingybė tradiciniam ir klasikiniam koncertui.

Koncerte buvo girdėti kai kurių žiūrovų pastebėjimai, neva pasirodymas labai jau mėgėjiškas ir nieko naujo neparodantis šiuolaikinio meno "vandenyne". Tačiau norėtųsi apginti grupę-eksperimentatorę - be refleksijos mėgėjiškumui eksperimento neatliksi.

Pasak poeto, "Sintezijos" nario Juliaus Žėko, specialiai renginiui buvo sukurta scenografija, režisūra bei kostiumai. Koncertą sudarė septynių profesionalių kompozitorių režisuoti muzikiniai vaidybiniai kūriniai. Anot kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės, bandyta muziką perteikti ne tik garsu, bet ir vizualiai. Muzika ir vizualinis vaizdas nėra pasakojimas. Jie labai abstraktus, todėl palikta daug vietos žiūrovo vaizduotei. Taip atsakomybė perkeliama išprusimui, gebėjimui analizuoti ar tiesioginiam atsisakymui priimti ir suvokti veiksmą. Bet kokiu atveju laimi abi pusės – aktoriams pavyksta įtraukti žiūrovą. Jie net jei ir lieka abejingi, tampa muzikinio spektaklio liudininkais.

Tuo pat metu galerijoje vyko ir kitas renginys. Ta pati "Sintezija" atvežė audiovizualinį projektą, kurį pademonstravo galerijos pusrūsyje. Anot J. Žėko, šios audiovizualinės instaliacijos pirmasis komponentas buvo "žodis", ant kurio "užvilkti" kiti menų žanrai – performansas, vaizdas, muzika, poezija.

Demonstruoto filmo vaizdelis: ganykloje vaikštinėja karvės, ant kurių šonų puikuojasi užrašyti įvairūs žodžiai. Karvėms vaikštinėjant, žodžiai keičia savo buvimo vietą. Taip karvutės kuria "baltas" eiles. Kodėl karvės? Konkretaus atsakymo nebuvo. Tai jaukus gyvulys, kai kur net laikomas šventu. Karvė ir poezija bendrų sąsajų gal ir neturi, bet menininkams dažniausiai imponuoja vaizduotė ir asmeninė patirtis. Kaip ir ką išgyvena, su kokiomis problemomis susiduria, kokį aplinkinį pasaulį pastebi, menininkas dažniausiai ir bando pavaizduoti savo kūryboje - šiuolaikiškoje ar klasikinėje.

"Virus" šiandien ir vakar

Modestas NAVICKAS

Šiuolaikinio meno festivalis "Virus" apgula Šiaulius jau keturioliktą kartą, bet kas beprisimena festivalio priešistorę? Pradėjus gilintis į Šiaulių dailės galerijos rengiamo festivalio istoriją, atsiskleidžia įdomūs pamiršti faktai.

Nuo 1990 metų Dailės galerijoje buvo rengiamos šiuolaikinio meno parodos, akcijos, performansai ir pan., tačiau tai buvo autoriniai renginiai, nesulaukę ypatingo žiūrovų susidomėjimo.

1994 m. liepą organizuotas pirmasis tarptautinis vizualinių menų ir muzikos projektas "Žuvys". Renginys, kurio iniciatorius buvo Paulius Arlauskas, buvo orientuotas į netradicinę muziką, video-, šiuolaikinio meno objektus. Penkerius metus iš eilės vykęs festivalis 1999 metais susiliejo su "Virus‘u".

"Virusas" 1996-aisiais buvo surengtas kaip pirmasis Šiaurės Lietuvos jaunimo mados festivalis. Tradicija išlaikyta iki šiol: kviečiami jaunieji rūbų dizaineriai, studentai iš Vilniaus dailės akademijos, rengiami performansai.

Festivalio iniciatorius Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotojas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis pasakoja, kad pirmasis "Virusas" prasidėjo performansu bulvare. Tuomet basakojė šokėja savo netradiciniu šokiu stebino praeivius. Dar labiau nustebino keista būtybė, išlindusi iš kanalizacijos šulinio ir prisijungusi prie šokio. Tai buvo vilniečių plastinio performanso studija.

– Kaip "Žuvys" transformavosi į "Virusą"?

– Tai įvyko natūraliai, abu festivaliai turėjo daug panašumų. O gyvenimas neapsieina be sunkumų - kai "Žuvims" paliko sunku "kvėpuoti ant asfalto", reikėjo kažką keisti. Penktajam "Žuvų" festivaliui buvo suplanuotos itin aukšto lygio parodos bei koncertai. Tačiau priešingai, nei tikėtasi, finansavimą labai sumažino ir rėmėjai, ir Kultūros skyrius bei ministerija. Tad pasimokę iš tam tikrų klaidų nutarėme išplėsti dar gyvuojanti festivalį "Virus". Ilgainiui į "Virusą" nebetilpo viskas, tad ėmėme organizuoti kitus renginius: festivalius "Enter", "Kontrapunktas" bei "Menopolis".

"Viruso" mada dabar

"Virus mados" kuratorės, sužibėjusios šių metų "Mados infekcijoje" Jurgos Sutkutės teigimu, 14–oji "Virus mada" kaip visad pristatys jaunų dizainerių kūrybą, alternatyvius mados ir meno sintezės ieškojimus. Madų šou vyks lapkričio 28 d. (šeštadienį) 19 val. Šiaulių dailės galerijoje.

– Kaip atrenkami dizaineriai į "Viruso" madą?

– Jauni aktyviai kūrybiškai dirbantys dizaineriai stebimi metus, tada kviečiami pristatyti savo kolekcijas šiuolaikinio meno festivalyje "Virus".

– Kokie dizaineriai šiemet dalyvaus festivalyje?

– Jau tradicija, jog "Virus madoje" kasmet dalyvauja Vilniaus dailės akademijos studentai. Šiemet džiaugiamės galėdami pristatyti Vilniaus dailės akademijos Telšių filialo dizainerių kūrybą bei Vilniaus dizaino kolegijos studentų kolekcijas. Turėsime galimybę ant podiumo išvysti garsų menininką Paulių Arlauską, taip pat šių metų "Mados infekcijoje" puikiai pasirodžiusį Dainių Bendiką. Kolekciją "Kabura", demonstruotą "Mados infekcijoje", pristatysiu ir aš. Renginyje planuojama pristatyti apie 20 kolekcijų.

– Ar verta visus kviesti ateiti į "Viruso mados" renginį? Gal jis skirtas tik menininkams, kurie domisi alternatyviąja mada ir šiuolaikiniu menu?

– Žinoma, madų renginys skirtas besidominčiam menu žmogui. Į tokius renginius renkasi tikslinė žingeidi auditorija, kuriai aktualus ir šiuolaikinis menas, ir šiuolaikinės mados tendencijos.

Kūrybą pristatys penkiasdešimt menininkų

Jurgos Sutkutės teigimu, festivalyje planuojama supažindinti su daugiau nei penkiasdešimt kuriančių, eksperimentuojančių ir aktyviai savo kūrybą pristatančių menininkų. Žiūrovas galės susipažinti su naujausiomis šalies vizualaus meno, šiuolaikinio šokio, eksperimentinės muzikos, performanso bei madų tendencijomis.

Į "Virus" festivalio atidarymą žiūrovai buvo pakviesti šį ketvirtadienį. Šiaulių dailės galerijoje buvo atidarytos gerai žinomų menininkų Kęstučio Grigaliūno ir Laisvydės Šalčiūtės parodos. Penktadienį Šiaulių dramos teatre festivalio lankytojų lauks šiuolaikinio šokio spektakliai su Loreta Juodkaite ir Dovile Petkūnaite, šeštadienį "Verpsto" fabriko rūsiuose pristatoma Rolando Rastausko premjera "Septynetas žydų vaikų" ir daugiausia žiūrovų pritraukiantis madų šou.

Suktis yra gyvybiškai svarbu

2009 m. Gruodžio 4 d. "Šiaulių kraštas"
Nijolė KOSKIENĖ
 

„Virus“ festivalio metu Šiaulių dramos teatre Loros Juodkaitės sušoktas spektaklis “Sibilė“ įtraukė žiūrovus į puolusios žynės dramą, o ketvirtį valandos trukęs žymusis šokėjos sukinys pakerėjo publiką. Viena įdomiausių Lietuvoje šiuolaikinio šokio atstovių sako, kad suktis — jai gyvybiškai svarbu, o sukimasis žmonėms — judesys su energija.

nikos@skrastas.lt

Šokis

Lora Juodkaitė interviu sutiko duoti po spektaklio, kai nusiprausė moliu išteptus veidą ir plaukus ir „išėjo“ iš Sibilės vaidmens. Į užkulisius atskubėjo nebe puolusi atgailaujanti žynė, pagaliau vėl savo sukinyje susiliejusi su Dievu, bet jauna moteris šlapiais plaukais ir spindinčiomis akimis. Ir kai šokėja, kuriai atsistojusi plojo Londono publika, sako niekada neleisianti žmonėms sutrypti tikrųjų vertybių, nors tektų valgyti juodą duoną, norisi ja tikėti.

— Spektaklis „Sibilė“ paremtas gana sudėtingu siužetu. Perteikti jį vien kūno kalba turėtų būti sunki užduotis. Kokia ta kūrybinė virtuvė?

— Aš niekada nekuriu siužetinio šokio, bet stengiuosi perteikti, kas svarbiausia. Pero Lagerviksto romanas apie moterį žynę, kuri prasikalsta, nes pamilsta žemišką vyrą ir nuo jo pagimdo luošą kūdikį. Ji kenčia, nori atgauti ryšį su Dievu, kuris nenori jos priimti. Tas sukinys ir yra grįžimas pas Dievą.

Tačiau man tai yra nemirštanti moters tema. Tai istorija apie moterį, kuri siekia karjeros, nori realizuoti save gyvenime, turi tikėjimą, drąsą, užsibrėžtą tikslą. Staiga ji įsimyli, atsiranda vaikai, šeima ir ji nebesugeba grįžti į tai, kokia buvo anksčiau. Man tai asocijuojasi ir su menininko keliu, todėl ši tema man labai artima.

— Ar jums lieka laiko asmeniniam gyvenimui?

— Aš nežinau, kas yra asmeninis gyvenimas. Kai grįžti vakare namo, pasitepi kojas kremu ir išmasažuoji, atsigeri arbatos? Aš nežinau, kokios Vilniuje yra kavinės, kokie klubai, nes mano visas gyvenimas yra studija, scena, kulisai, kelionės, studija.

Studijoje dirbame nuo ryto iki vakaro, bet jei kažkas pavyksta gerai, grįžtu vakare namo (L. Juodkaitė gyvena soduose prie Nemenčinės — red.past.), pasiklausau miške tylos, uždegu žvakes, smilkalą, ir esu tokia laiminga. Mane džiugina tai, kad ryte sugebu atsikelti, pereiti per lauką, įkvėpti gryno švaraus oro. Juk yra tiek mažų nuostabių dalykų, bet žmonės tokie nelaimingi, depresyvūs, pasimetę, jiems taip trūksta tikėjimo, vilties, optimizmo.

— Juk ekonominė krizė dabar...

— Ne pinigai svarbiausia. Tu esi žmogus. Tu augini savo sielą. O menininkui tai ypač svarbu. Jei visuomenėje kažkas vyksta, mes, menininkai, turime būti atsparūs, turime išlaikyti saulę savo viduje, kad kitus užkrėstume, kad kitiems suteiktume vilties ir tikėjimo.

Sukinys

— Įžymusis Loros Juodkaitės sukinys — tarsi jūsų vizitinė kortelė, einanti iš spektaklio į spektaklį. Pasakojote, kad jūs sukotės nuo vaikystės. Panašų sukinį sufijai naudoja santykiui su Dievu užmegzti. Ką jums reiškia šis sukinys, ką jūs jaučiate besisukdama?

— Dabar visi manęs klausia, ką bendro turiu su tais sufijais. Nieko bendro. Man studentai atnešė knygučių apie sufijus, perskaičiau apie sufijų Rumį, man iš tiesų labai patiko ir jo poezija, ir tikėjimas, ir ta ugnis, ta saulė viduje. Visa tai atitinka, sutampa, bet kai aš pradėjau suktis, apie sufijus nieko nežinojau.

Vaikystėje man tiesiog patikdavo suktis, o dabar aš sukuosi ir namie, ir per repeticijas ar tarp repeticijų. Tai iš tiesų ne tik judesys, man tai tam tikra meditacijos forma, bet tegul tai išlieka mano paslaptimi. Žinau, kad be sukinio negalėčiau gyventi, man suktis yra gyvybiškai svarbu.

Sukimasis ne sau, o žmonėms — tai judesys su energija. Jei sukčiausi be jokios intencijos, gal būtų techniškai įdomu, kaip ji čia sukasi. Bet man technika mažiausiai įdomu.

Partnerystė

— Jau antrą šokio spektaklį kuriate kartu su vienu talentingiausiu Lietuvos aktorių ir režisierių Valentinu Masalskiu. Ką spektakliui ir jums suteikia tokia partnerystė?

— Mes daugiau šnekame apie gyvenimą, žmones, kūrinį, kaip jis ir kaip aš galvoju. Aš pradedu dirbti, ir nuo to, ką padarau su šokiu, jis arba užsidega arba sako, kad čia nesąmonė. Iš tiesų visiškai nesvarbu, ar šokis, ar kalba, ar dailė, ar muzika — tai tik skirtingos išraiškos formos, tačiau tai yra ta pati energija, tai — kūryba.

Mus vienija tikėjimas kažkuo, ką reikia išlaikyti, vertybėmis, kurių aš neleisiu niekada sutrypti. Žinau, Valentinas pasakytų „niekada nesakyk niekada“, bet tikiu, kad duonos tikrai turėsiu.

Noriu, kad tos svarbiausios vertybės nedingtų iš mūsų tarpo, iš žmonių širdžių, kad jie nepamirštų, kas esą. Menininkas turi visada žmogui priminti, kas tu, žmogau, esi, kad tu turi žmogaus prigimtį, kad reikia sustoti ir atsigręžti į save.

Tikrumas

— Niekada nesiekiau mados, man prasmę gyvenime turėjo tikrumas. Aš tikiu, kad esame gamtos dalelė ir visada ja būsime, tai kam priešintis? Bet sistema žmogų taip įtraukia, kad šis atitrūksta nuo savosios prigimties (o žmogaus prigimtyje yra daug nuostabių dalykų), pamiršta ją ir darosi nebelaimingas, depresyvus, sergantis ir fiziškai, ir dvasiškai. Tai natūralu, nes mes bėgame nuo savęs. O grįžimas į save — tai ta vieta, kur tu išgysi.

Mes viduje turime daug dulkių ir niekas nenori kapstytis, valyti, pasižiūrėti, nes kartais būna labai skaudu, gėda, pikta patiems dėl savęs. Ne vienas uždaro tas duris ir nenori jų atidaryti.

Bet kartais reiktų išdrįsti tas duris atverti ir pradėti valyti visus kanalėlius, visas spinteles ir lentynėles, su viskuo susitikti, ir tada palengvėja, sveikesnis žmogus tampi, po truputį saulė uždega tą ugnelę, ji pradeda akyse spindėti...

— Jūsų akys iš tiesų spindi. Kokia jūsų gyvenimo filosofija?

— Gyvenk kiekvieną žingsnį, nes ateina vakaras, ir viskas. Ryt ateis kita diena, ir naują dieną vėl gyvenk su naujom, stipriom jėgom. O jei būna labai sunku keltis, tu gali pasirąžyti — pasakyti kiekvienai savo kūno ląstelei: labas rytas. Tai ta pati meditacija, įsiklausymas, kaip jaučiasi tavo kūnas.

— Kas suformavo tokį stiprų jūsų charakterį?

— Aš nuo vaikystės visada ieškojau. Dievas man davė daug nuotykių, įvairių atsitikimų — ir gerų, ir blogų, bet nesiskundžiu, nes ir blogi dalykai nėra blogi — tai tam tikra pamoka.

Ta pati Zalcburgo šokių mokykla buvo kaip armija. Norėjau mokytis, tačiau reikėjo pragyventi. Tvarkiau namus, nebijojau jokio darbo, vasaros metu, kai visi atostogavo, mokykloje dažiau sienas, o kai visi eidavo namo, aš tvarkydavau kavinukę. Bet nesigailiu. Kitam gal žeminantis dalykas valyti grindis — man ne. Ir dabar galėčiau valyti. Tu išmok būti nuolankiu, bet būk stipriu. Ir gyvenk.

MISIJA: „Menininkas turi visada žmogui priminti, kas tu, žmogau, esi, kad tu turi žmogaus prigimtį, kad reikia sustoti ir atsigręžti į save“, — sako Lora Juodkaitė.

SIBILĖ: „Sibilė“ atmosfera ir scenografija atspindi vienatvę, kurioje gyvena atsumtoji moteris. Ji atsineša sunkų akmenį, išsitepa veidą ir plaukus moliu ir ištirpsta tyliame sukinyje molio dulkėse.

Jono TAMULIO nuotr.

Dosjė Gimė 1977 metų gegužės 12 dieną Vilniuje. Mokėsi klasikinio šokio Vilniaus baleto mokykloje, Vienožinskio dailės mokykloje, Vilniaus aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje studijavo rūbų konstravimą ir modeliavimą. Šiuolaikinio šokio pagrindų mokėsi Vyčio Jankausko vadovaujamoje modernaus šokio studijoje. Baigusi Vilniaus dailės akademiją, scenografijos specialybę, nusprendė toliau tobulinti profesionalias žinias šokio srityje. 2002-2005 metais studijavo Zalcburgo eksperimentinėje šokio akademijoje (SEAD). Šiuo metu yra Vilniaus dailės akademijos Šokio teatro vadovė.

 

Atgal į kultūros kurortą (nostalgija dioniziškai komandiruotei į Šiaulius)

Jurijus Dobriakovas.

Praėjo jau daugiau nei savaitė po to pilko sekmadienio, kai grįžom iš Šiaulių (turbūt geriau būtų pasakyti – iš festivalio „Virus 14“ miestelio, nes festivalio metu ta vieta tampa kažkuo kitu nei „įprasti“ Šiauliai, bent jau atvažiavusiems į „Virusą“ iš kitur). Todėl galima leisti sau nedidelę refleksiją, nors „blaivi“ distancija per tą savaitę neatsirado, kaip ir per pusmetį, praūžusį po ten pat vykusio festivalio „Enter 7“.

Jei du kartus įbristi į tą pačią upę ir negalima, tai bent dukart patirti tą pačią dioniziškos „komandiruotės“ į Šiaulius būseną yra įmanoma (kitų metų pavasarį patikrinsiu, ar įmanoma ir daugiau kartų). Ir tai labai keistas jausmas, kai vėl sėdi Šiaulių „promenade“ įsikūrusioje kavinėje „Presto“ (mano realybėje – jau legendinėje, nes būtent čia pavasarį ekstatiškai gimė Ilfas ir Petrovas Huculai, patys tuo neiškart patikėję), geri „pusrytinį“ alų, matai tą pačią padavėją – „kalnų ežero skaidrumo akių“ savininkę, kuri čia atkeliavo iš kažkokio savo, daug geresnio pasaulio, ir staiga supranti, kad niekas per tą pusmetį nepasikeitė (pačia geriausia prasme). Kaip lenkdami ūsą pasakytų minėti I&P Huculai, viskas stovi, sėdi ir guli savo vietose – ir šiuo atveju tai reiškia, kad mes vis dar gyvi, mes vis dar esame mes, ir visa tai yra vis dar įmanoma.

Po „Enter 7“, mėgindami apibendrinti savo patirtį, pusiau juokais pavadinome Šiaulius „kultūros kurortu“ (ir šis pavadinimas, atrodo, jau praktiškai prigijo). Čia neįmanoma neužmegzti kurortinio romano – su pačiu miestu, su visomis vietomis, susijusiomis su festivaliu (nuo Šiaulių dailės galerijos iki „Arkų“ restorano), su aplink esančiais žmonėmis, pagaliau, su pačiu savimi, esančiu čia. Bet pirmiausia su žmonėmis. „Festivaliniuose“ Šiauliuose nejučia užsikreti brolystės virusu, kurio simptomus I&P džiaugsmingai aprašė dar pavasarį, ir kuris šįkart jau buvo atpažįstamas lyg namų jausmas. Net tie, su kuriais galbūt nespėji pakalbėti ir susipažinti, atrodo, yra slapti tavo bendrininkai, laukiantys tinkamo laiko.

Apie ką visa tai? Apie bendriją, bendruomenę, bendrumą, pažadą, dalinimąsi. Anot psichodelinėje „Viruso“ konferencijoje Gintauto Mažeikio cituoto G. Bataille’aus, ekstazės būsena įmanoma tik išdalinant (save), o ne kaupiant – tai yra, mirštant, išeinant iš savęs, o ne nepaliaujamai egzistuojant fiksuotu „gyvo numirėlio“ pavidalu. Tai apie bendriją, kuri gimsta kažkur tarp ekstatiškos laikinos alkoholinės mirties ir paties bendrumo troškimo, kuris dažniausiai anestezuojamas (savęs) kaupimo procese, bet šiaulietiškų meno festivalių metu kažkokiu stebuklingu būdu prasiveržia kaip Lacano the Real, nušluojantis socialiai aprobuotą užsisklendimą savyje, neasmeniškumą ir neemocionalumą. Gali būti, kad tai ir gali trukti tik tas kelias dienas (gal net tik su sąlyga, kad negyveni Šiauliuose), tačiau juk ir taip jau aišku, kad turėtume kurti ne belaikes utopijas, o „laikinas autonomines zonas“, kurios net ir dingdamos palieka sprogimo duobę – bent jau mūsų galvoje.

Bandžiau pratęsti šią būseną grįžęs į Vilnių; kažkur galbūt net prie jos priartėjau, bet viskas buvo kitaip. Akivaizdu, kad vien malonaus apsvaigimo ir kelias dienas trunkančio intensyvaus bendravimo su žmonėmis dar nepakanka. Ar tai reiškia, kad broliavimosi banga gali kilti tik „kultūros kurorte“ (variantas: „ekstazės draustinyje“)? Bet štai ką pastebėjau: pradėjau vis dažniau jausti savotišką nostalgiją dabarčiai arba labai netolimai praeičiai – pavyzdžiui, praėjusiam vakarui. Tada norisi vėl sugrįžti į tą vakarą, pabendrauti su tais, su kuo nespėjai pabendrauti tiek, kiek norėjai, dar intensyviau viską patirti, pratęsti mėgavimąsi – «Я требую продолжения банкета!» – ir dar daugiau savęs išdalinti. Keistas socialumo alkis, tarsi nuolatinis kažkokio patvirtinimo ieškojimas.

„Ekstazės draustiniu“ galiu pavadinti ir festivalį „Mėnuo Juodaragis“ Zaraso ežero saloje, bet ten savos istorijos, ir apie tai kitą kartą.

O apie brolystę, bendrijas ir bendrumą dar bus daugiau ir aiškiau, ir ne čia, o Artnews.lt.

Kas lietuviškai įgarsino Bartą Simpsoną?

Šiaulių naujienos

 
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kieno balsu lietuviškai prabilo animacinių filmukų kontroversiškasis veikėjas Bartas Simpsonas, nežinojome ir mes su fotografu, kai iš menkai apšviesto bulvaro įžengėme pro vartus į visiškai tamsų „Verpsto” kiemą. 
  
Severija Janušauskaitė teatro kritikų už vaidmenis Jono Vaitkaus režisuotuose spektakliuose vadinama „ryškia jaunosios kartos aktore... ne tik raiški, grožiu spinduliuojanti aktorė, kurios povyza ir balsas perteikia gražų šiuolaikinio žmogaus įvaizdį”. 
Tado JUODŽIUKYNO nuotr.
 
Tuo metu žinojome, kad tik reikia bandyti įsižiūrėti, kas po kojomis, nes iš performanso „Septynetas žydų vaikų”, kaip vieno iš šiuolaikinio meno festivalio „Virus’14” renginių, galima buvo tikėtis ir spąstų. Ir jų buvo: kieme - „stop juosta”, nusileidžiant į rūsį - nenuspėjami laipteliai, rūsyje - tamsoje nematomų kolonų suskaidyta erdvė... Ir šiurpus garsas (Sprogimų muzikos? Bombardavimų?), nuo kurio vibravo ir grindys po kojomis, ir lubos per du sprindžius virš galvos, ir sienos iš visų pusių... Norėjosi panikoje bėgti lauk - jei ne į nugaras alsuojantys gripo pandemijos nepabūgę, bet nuo keistos erdvės-ne erdvės sutrikę šiauliečiai.
 
Bet pabėgti norėjosi tik tol, kol poetas, eseistas, dramaturgas Rolandas Rastauskas ir jo partnerė nepradėjo skaityti anglų dramaturgės C. Churchill pjesės „Septynetas žydų vaikų”. Tiesa, šviesa neatsirado, muzika tik pritilo. Tačiau jau niekas nebesiveržė išeiti: užbūrė ir geras literatūrinis tekstas, ir kaip jis buvo pateiktas.
O kadangi Rolando Rastausko partnerė atrodė esanti profesionali aktorė, tik dar Šiauliuose nei matyta, nei girdėta, nutarėme su ja susipažinti. Pasirodė, tai esanti aktorė Severja Janušauskaitė, šiaulietė. O dalyvaujanti performanse, nes:
    
- Tiesiog Rolandas Rastauskas mane susirado nematęs, kaip supratau, nė vieno mano darbo. Nežinau kaip - matyt, per pažįstamus išgirdo, gavo kažkokią rekomendaciją. Mes susitikome ir pradėjome dirbti prieš kelias savaites -  Palangoje repetavome tris dienas. Ir iš principo intensyvių repeticijų nebuvo -  paskaitėme porą sykių tekstą ir supratome, kad tai yra tai, ko mes norime ir to užtenka.
 
- O tokiuose performansuose jau esate dalyvavusi?
 
- Toks performansas-skaitymas man yra pirmas. Studijų metais mes, žinoma, patys kažką panašaus darydavome, o mokyklos laikais - juo labiau. O toks performansas, sakyčiau, su profesionalu - vieninteliu Lietuvoje tokiu skaitovu (bent kitų aš nežinau) - man labai patiko. Rolandas Rastauskas - labai geras aktorinis partneris.
 
Iš dalies dalyvavimas performanse - avantiūra, tačiau jei man būtų buvusi neįdomi pjesė, tikrai nebūčiau gaišusi laiko. Juo labiau kad aš turiu darbų Vilniuje. O čia man patiko tema, patiko C. Churchill pjesė (vertimas Marijaus Šidlausko) - jos intensyvus, sudėtingas tekstas. Kitaip tikrai nedaryčiau dalyko, kuris man būtų (nenorėčiau, kad tai nuskambėtų arogantiškai) per lengvas.
 
- Ar dalyvausite ir kituose VIRUS festivalio renginiuose?
 
- Labai norėčiau, jei nereikėtų skubėti į Vilnių, kur reikia pasiruošti vaidinti Jaunimo teatre. Nes viena iš priežasčių, kodėl sutikau dalyvauti šiame performanse, - tai Šiaulių VIRUS festivalis, su kuriuo aš praktiškai užaugau: būdama paauglė šokdavau visose VIRUS diskotekose, dalyvavau visuose renginiuose. Man smagu ir įdomu jau keturioliktus metus stebėti, kaip VIRUS’as vyksta.
 
O ir Vilniuje labai gerai atsiliepiama apie šį festivalį: visi jame dalyvavę sako, kad tai vienas iš geresnių šiuolaikinio meno festivalių Lietuvoje.
 
- Tai jūs - šiaulietė?
 
- Taip, šiaulietė: mokiausi Didždvario gimnazijoje, o ir Teatro ir muzikos akademijoje mūsų kursas buvo renkamas Šiaulių teatrui. Tačiau sostinėje besimokydama supratau, kad norisi kažką veikti būtent ten - Vilniuje. Kažką veikti, kažką perlipti, nes nenorėjau, kad viskas būtų paprasta, kad viskas būtų per lengva. Pamilau Vilnių ir nieko negaliu padaryti.  
 
Aš esu profesionali aktorė, dirbu Valstybiniame jaunimo teatre - vaidinu Jono Vaitkaus režisuotuose spektakliuose: karalienę Malgožatą (už šį vaidmenį 2007 metais Severja Janušauskaitė buvo nuominuota Auksiniam scenos kryžiui, - red. past.) Witold Gombrowiz pjesėje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė” ir Liuciją Petro  Vaičiūno „Patriotuose”.
 
Dar filmuojuosi kine - lietuvių, prancūzų, norvegų... Dabar laukiu Sauliaus Drungos vaidybinio filmo „Anarchija Žirmūnuose”, kuriame filmavausi prieš dvejus metus, premjeros. 2007 metais Kanų kino festivalyje šio filmo scenarijus (autorius S. Drunga) buvo pripažintas geriausiu.
 
Kadangi kino šiuo metu nelabai yra, tai jo man kaip oro trūksta ir užtat aš įgarsinu  filmus ir filmukus.
- Kokius?
 
- Įvairius, bet tikriausiai labiausiai šokiruoja žmones, kad aš kalbu Barto balsu „Simpsonų filme”...
 
Pokalbis fabriko rūsyje
2009 m. Gruodžio 1 d. "Šiaulių kraštas"
Pro didžiulius geležinius „Verpsto“ fabriko vartus Šiaulių bulvare minia žmonių ieško praėjimo į rūsį. Poetas, eseistas, vertėjas, dramaturgas Rolandas Rastauskas — RoRa su aktore Severija Janušauskaite jau gyvena festivalio “Virus“ teatro premjeros “Septynetas žydų vaikų“ pagal C. Churchill pjesę dvasia. Tamsa. Rankinio žibintuvėlio šviečianti juostelė. Prakaitas. Ašaros. Tekstai. Baigęs skaityti savo rolę Rolandas Rastauskas išeina į kitą rūsį ir suka ratus apie dėžę. Nusivalo prakaitą nuo kaktos. Kalbamės.
— Ką jūs norėjote pasakyti Šiaulių žiūrovams?
— Tai kalbėjo du žydai, kurie bando paruošti savo vaikus gyvenimui. Amžinai neapykantai žydams, kuri niekada nesibaigia. Tai ir yra pati tragiškiausia šito spektaklio— teksto potekstė.
Buvo labai nelengva imtis teksto, kuris daugumos žydų buvo priimtas kaip antisemitiškas. Tai — tekstas sukėlęs labai daug kontraversijų. Tai, kas vyksta Palestinoje, Gazos ruože, statistika yra ne Izraelio naudai. Už vieną žydą jie suskaičiuoja kelis šimtus arabų. Tokia statistika yra labai baisus, nepatogus dalykas. Ypatingai nepatogus prisimenant holokaustą.
Tekste susipina labai daug planų. Net ir toks — o kas Šiauliams Palestinos istorija? Ypač jaunimui. Kas Šiauliams žydai? Manau, kad pagrindinis tikslas buvo leisti žiūrovams atsidurti labai panašiose aplinkybėse, kokias Šiauliuose yra išgyvenę šimtai žydų — ne patys blogiausi šio miesto žmonės.
Performansui turėjau labai mažai laiko kurti. Žmonių buvimas čia man buvo gal net svarbesnis, nei mūsų dialogas su partnere.
— Kodėl jūs ėmėtės žydų temos?
— Manau, kad mes neišsprendėme žydų klausimo. Manau, kad kažkas turi pradėti tai daryti.
— Jūs žinomas poetas, eseistas, dramaturgas. Dabar tapote ir aktoriumi.
— Pastaruoju metu plėtoju skaitymo performanso žanrą. Turime tekstą, tai lyg partitūra, kurią mes skaitome. Tai ne visai teatras. Tai galbūt galima pavadinti aplinkos teatru. Fabriko rūsio aplinka tokia autentiška, kad jos nepavadinsi teatru.
Tą aplinką parinko menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, išklausęs mano pageidavimus. Jis atvedė mane į fabriko rūsį ir aš iš karto supratau, kad tai ypatinga aplinka. Tai ir slėptuvė nuo karo, ir panaši į šaudymų vietą. Būdama labai autentiška ši aplinka tampa labai metaforiška.
— Kas jus atveda į Šiaulius — žmonės, miestas?
— Neseniai galutinai išsiaiškinau savo gimimo vietą. Tai yra Šiauliai. Mano senelių namas dar tebestovi Šiauliuose.
Dabartiniai Šiauliai man jau nebėra senelio Šiauliai, man tai jau „Virus'o“ Šiauliai, mano senieji labai draugiški santykiai su profesoriumi Gintautu Mažeikiu, su menotyrininku V. Kinčinaičiu.
— Bet Gintautas Mažeikis išvažiavo iš Šiaulių.
— Iš Klaipėdos irgi išvažiavo labai daug žmonių. Vieni išvažiuoja, kiti — grįžta. Tokia apytaka visada ir visur vyksta pasaulyje.
— Kokie jums Šiauliai?
— Reikia daugiau judrumo, reikia įvairiose vietose kažką pradėti daryti, o ne elgtis pagal apibrėžimą vadinamuosiuose kultūros centruose. Miestas yra žymiai įdomesnis, nei mes esame įpratę jį matyti kasdien. Linkėčiau Šiauliams tapti visapusišku miestu. Bet tai ne taip paprasta. Per daug jaunų žmonių emigruoja.
Pripažinimas, kad nieko nedarai yra savo silpnumo pripažinimas. Laimi tie, kurie ne kalba, o šį bei tą daro.
— Kokią vietą šiandieninėje kultūroje užima mąstytojas? Kaip jaučiatės šiandieninėje erdvėje?
— Aš nežinau, kaip jaučiasi žmonės, kurie turėjo galimybę savo biografijas modeliuoti patys. Mano karta tokios galimybės neturėjo. Ji galėjo rinktis arba sąmoningą dalyvavimą sistemoje, arba likti už sistemos ribų. Nei tie, nei tie pasikeitus aplinkybėms nėra laimingi.
Tie, kurie išsiugdė nedalyvavimo organą nepritampa šiais laikais. Tie, kurie išsiugdė dalyvavimo organą, kai kur jau nebegali dalyvauti, nes dalyvavo ne ten, kur reikėjo dalyvauti. Nesakyčiau, kad aš labai dalyvauju. Renkuosi tokius Šiaulių rūselius, tokius partnerius ir gyvenu.
Tikiu, kad mąstantis žmogus buvo ir tarp žiūrovų.
— Ką jums reiškia kultūros milijonų švaistymai, kultūros žmonių rietynės dėl pinigų?
— Man tai absoliučiai nerūpi. Aš esu išmokytas neskaičiuoti svetimų pinigų.
Kalbėjosi Rita ŽADEIKYTĖ
 
TRUMPAS DOSJĖ
Rolandas Rastauskas (gimė 1954 metais) — poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas. Baigė anglistiką Vilniaus universitete. Stažavosi Londono nacionaliniame, Edinburgo „The Traverse“ ir Skarboro teatruose. Klaipėdos universiteto docentas. Daugelio tarptautinių kultūros projektų ir konferencijų dalyvis, meno festivalių konsultantas. Debiutavo eilėraščių knyga “Albumas“ (1987). Išleido dar kelias poezijos knygas, parašė pjesių ir scenarijų dramos teatrams, išleido esė ir pjesių rinkinių.
2001 metais R. Rastauskui paskirta Kultūros ministerijos premija už geriausią metų kultūrinę publicistiką, 2006-aisiais — Ievos Simonaitytės premija bei Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premija už geriausią 2005-ųjų metų knygą „Kitas pasaulis“.
Verčia iš rusų, lenkų, slovėnų ir anglų kalbų. Jo paties tekstai versti į anglų, lenkų, rusų, baltarusių, slovėnų, švedų ir kitas kalbas.
Gyvena Palangoje.

__ Rėmėjai

Šiaulių miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas, Šiaulių regiono televizija „Splius“, Šiaulių apskrities ir miesto laikraštis „Šiaulių kraštas“, savaitraštis „Šiauliai plius“, “Saulės” radijas, „Swedbank“, “Sarma”, grožio salonas “Aurora”, Šiaurės Lietuvos kolegija, graikų restoranas “Ikaras”, Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa įgyvendinama.

__ Informacija