Buvę Virus Enter Kontrapunktas Menopolis Naujausios tendencijos Kiti  

__ Pavadinimas
Medijų meno festivalis ENTER'7
__ Apie

Balandžio 24 d. Šiaulių dailės galerijoje startuoja jau septintas medijų meno festivalis „Enter 7“.

Medijų meno festivalis „Enter 7“.
2008 m. balandžio 24 d. - gegužės 4 d.
Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245, Šiauliai LT – 76343, Tel. (841) 52 11 61,
galerija@splius.lt
http://www.siauliugalerija.lt

Balandžio 24 d. startuoja jau septintas medijų meno festivalis „Enter 7. Tai skaitmeninių technologijų ir meno, virtualių subkultūrų ir informacinės visuomenės tyrimų laboratorija, kurioje menininkų projektais, seminarais, elektroninės muzikos garsais, medijuotais judesiais ir skaitmeniniais vaizdais siekiama aprėpti ir perteikti svarbiausias skaitmeninio meno tendencijas.
Festivalyje bus atidaromos trys medijų meno parodos. Parodos „Laboratorija“ autoriai atstovauja dvi mokyklas: tai Anglijos Norvich School of Art and Design ir ŠU audiovizualinio meno katedros dėstytojai ir studentai. Taip pat bus pristatytos dvi personalinės Andriaus Grigalaičio ir Linos Miklaševičiūtės parodos.
Šių metų medijų meno festivalio „Enter 7“ konferencijos tema „Medijų kultūra Lietuvoje“.
Konferencijoje dalyvaus žinomi Lietuvos medijų teoretikai, menininkai, žurnalistai, kurių tyrimuose ir kūryboje plėtojamas lietuviškas medijų kultūros variantas, jo problemos, temos, iššūkiai.
Kiekvieno festivalio metu rengiamos konkursinės jaunųjų medijų menininkų trumpametražių filmų peržiūros. Šiais metais jaunieji kūrėjai taip pat yra kviečiami dalintis savo kūrybiniais laimėjimais skaitmeninio ir tradicinio autorinio kino srityje. Jų kūrinius piniginiais prizais (I vieta – 1000 Lt) įvertins autoritetinga komisija.
Muzikinėje dalyje dominuos audiovizualiniai projektai, skaitmeninė-eksperimentinė muzika ir klubinės muzikos renginiai. Dviejų dienų elektroninės muzikos fiesta „Inferno“ senajame „Elnio“ fabrike suteiks festivaliui tikro pavasarinio siautulio. Jauniausiai festivalio auditorijai bus skirti edukaciniai medijų meno užsiėmimai, kuriuose bus meniškai interpretuojamos webcam‘ų galimybės, namų aplinka. Tikimės, kad festivalio programos įvairovė, pagrindinės temos aktualumas sudomins plačią auditoriją. Laukiame jūsų festivalio renginiuose ir diskusijose.

__ Programa

Preliminari medijų meno festivalio „Enter 7“ programa:

Balandžio 24 d. (penktadienis)

ENTER TEORIJA. 12 val. Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245.
Teorinė konferencija: „Medijų kultūra Lietuvoje“. Dalyvauja: Jurij Dobriakov, Tautvydas Bajarkevičius, Tomas Čiučelis, Gintautas Mažeikis, Vytautas Michelkevičius, Asta Jurevičiūtė, Remigijus Venckus, Jekaterina Lavrinec, Virginija Januškevičiūtė ir kt.
Knygos „Mediju kulturos balsai: teorijos ir praktikos“ pristatymas.

ENTER MENAS. 17 val. Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245.
„Laboratorija“. Anglijos Norvich School of Art and Design ir ŠU audiovizualinio meno katedra.
Personalinės parodos “Look – up” (Andrius Grigalaitis), “Lijo” (Lina Miklaševičiūtė). Vizualinis projektas “Šeimyninis albumas”.

ENTER MUZIKA. 22 val. Fabrikas „Elnias“, Vilniaus g. 72.
Elektroninės muzikos festivalis „Inferno“.
PANIC STAGE: 4 aukštas. //minimal, tech-house, techno.
Mantas T. (Partyzanai). Nostra (Partyzanai). Uncle Roll (Deep Frequency / Proton Radio)
Pupa (Backdoors). Ernestas Sadau, Shn & el_T (min_for / minimal.lt)
Endis (Vsg) - LIVE!
BLOOD STAGE: 3 aukštas // hard techno, schranz, hardcore, speedcore.
Android & Anber (Evilspot, E-Assault, Vault, R.M). Dr. X-Ray (Rotten Shit)
Black Fire (Vault Execution Team). Hi Tech (Underground Technologies)
Zh (Re:5pect)
SPLIFF STAGE: 2 aukštas //house, deep minimal, dub techno, ambient, IDM.
Jbounce (Woo2). Pogemi (CBM). FingerMark (eKrano). TankiZ (eKrano)
Calli (AJA electronics) ir Girių Dvasios - LIVE!
Vj'ai: Aromatherapia, Kiki & The Baloon.

Balandžio 25 d. (šeštadienis)

ENTER KONKURSAS. 12 val. Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245.
Konkursinė trumpametražių filmų peržiūra ir nugalėtojų apdovanojimai.

ENTER MUZIKA. 22 val. Fabrikas „Elnias“, Vilniaus g. 72.
Elektroninės muzikos festivalis „Inferno“.
EARTHQUAKE STAGE: 2 aukštas //dubstep, drum n bass, breaks, halfstep.
Hijak (Deep Medi Musik,Tectonic, UK). Oyaarss (Dub: Solis, LV). S13 b2b Intakz (Eternia Music)
Mark Splinter (Dubstep.lt). Pakas (K.U.B. Crew). Nightjar (Dubstep.lt)
FOREST STAGE: 3 aukštas //psychedelic trance, dark psy, suomi sound.
Anavox (Digital Nature, LV). Atman (Swamp Tales). Phunk (Sk.Rec). Shoom (Yegaveda)
Sunflower (Yegaveda). Ziog (Swamp Tales)
Deco: Shoom & Sunflower (Yegaveda).Lights: Tranceformers
YDUBA STAGE: 4 - aukštas //dub, lo-fi, ambient, experimental.
Grupė I_dub'a gyvai!
Chaishopas bei chill zona.
VJ'ai: Wickiss (Klusadaba.lv, LV)юю Max Voitech (V:S Crew, LV) - NEW!



Balandžio 26 d. (sekmadienis)

ENTER SVEČIAI. 12 val. Festivalis „Debiutas“. Lietuvos kino mėgėjų sąjunga, Vytauto g. 147.
Gegužės 2 d. (šeštadienis)

ENTER EDUKACIJA. 12 val. Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245.
Edukacinis renginys vaikams “Webcam‘as vietoj teptuko!”
Dainų vidurinės mokyklos neformaliojo ugdymo naujųjų medijų mokyklos projektas “Mano kambarys”.

__ Fotogalerija
Šioje galerijoje nėra nuotraukų
__ Organizatoriai

Medijų meno festivalio „Enter 7“ rengėjai: Šiaulių dailės galerija, ŠU audiovizualinio meno katedra.
Partneriai: VO „Menininkų klubas“, ŠU audiovizualinio meno katedra, VDA fotografijos ir medijų meno katedra, el. žurnalas „balsas.cc“, Šiaulių miesto kultūros centras.

__ Atsiliepimai

Irena Ročytė. Medijų menas Šiauliuose: ir rimtai, ir žaismingai

2009-05-18
Bernardinai 

Šiauliuose balandžio 24-gegužės 2 d. vyko septintasis medijų meno festivalis „Enter 7“. Tai skaitmeninių technologijų ir meno, virtualių subkultūrų ir informacinės visuomenės tyrimų laboratorija, kurioje menininkų projektais, seminarais, elektroninės muzikos garsais, medijuotais judesiais ir skaitmeniniais vaizdais siekta aprėpti ir perteikti svarbiausias skaitmeninio meno tendencijas. Festivalio metu atidarytas Šiaulių universiteto Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedros drauge su Norvičo (Didžioji Britanija) universiteto Menų ir dizaino mokykla parengtas projektas „Laboratorija“, kuriame dalyvauja dėstytojai Shaunas Campas ir Francis Wallas (Norvičas), Regina Šulskytė, Remigijus Venckus, Rimantas Plungė, Tomas Andrijauskas, Arūnas Uogintas, Gerda Stasiukonytė (Šiauliai) bei būrys studentų iš Didžiosios Britanijos ir Lietuvos. Dėstytojas S. Campas su keliais savo studentais atvyko į Lietuvą, o kartą per metus mūsų studentai su dėstytojais vyksta į Norvičą ir vykdo meninius projektus. Tarp aukštųjų mokyklų vyksta bendradarbiavimas, kuris po truputį įsibėgėja; diskutuojama apie galimybę turėti bendras magistro studijas, dėstytojas S. Campas dėsto Šiaulių universiteto Audiovizualinio meno katedroje. Universiteto Menų fakulteto Audiovizualinio meno katedros dėstytoja R. Šulskytė per spaudos konferenciją sakė, kad paskaitas apie lietuvių meną Anglijoje skaito ir mūsų dėstytojai, britai skiria magistrantūros vietas Lietuvos studentams, kurių darbai kotiruojami tarptautiniu lygiu. Projektas finansuojamas pačių dėstytojų ir studentų lėšomis.

„Enter 7“ pristatė Andriaus Grigalaičio „Look – up“ ir Linos Miklaševičiūtės „Lijo“ personalines parodas.

Šių metų medijų meno festivalio „Enter 7“ konferencijos tema – „Medijų kultūra Lietuvoje. Ištakos, situacija, perspektyvos“. Konferencijoje dalyvavo žinomi Lietuvos medijų teoretikai, menininkai, žurnalistai, kurių tyrimuose ir kūryboje plėtojamas lietuviškas medijų kultūros variantas, jo problemos, temos, iššūkiai. Programoje: Vytauto Michelkevičiaus knygos „Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos“ pristatymas, teorinėje konferencijoje dalyvavo Tautvydas Bajarkevičius („Įsiklausymas šiuolaikinėse audityvinėse praktikose“), Tomas Čiučelis ir Jurijus Dobriakovas („Simetrinis medijų ir žmogaus santykis“), Asta Jurevičiūtė („Metodologinės medijų studijų problemos. Vizualinės antropologijos atvejis“), Remigijus Venckus („Lietuvos videomeno istorijos etapų klausimu“), Virginija Januškevičiūtė („Medijų filosofija – filosofijos medijos. A. Šliogerio atvejis“), Valentinas Klimašauskas („Dezorientuojantis provokatorius“).

Kiekvieno festivalio metu rengiamos konkursinės jaunųjų medijų menininkų trumpametražių skaitmeninių ir tradicinių autorinių filmų peržiūros, kurioms pateikta apie 50, o demonstruota apie 30 darbų. Pirmąją vietą (1000 Lt) autoritetinga komisija skyrė Simui Gineikai („Coffee break“), antrąją (700 Lt) – Juliui Gintautui („The infrared artist“), trečiąją (500 Lt) – Edgarui Piščikui („Autoportretas – aš esu draugai“). Gediminui Dunduliui („Fotoprovokacija“) atiteko specialusis Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus prizas.

Muzikinėje festivalio dalyje dominavo audiovizualiniai projektai, skaitmeninė-eksperimentinė muzika ir klubinės muzikos renginiai. Dviejų dienų elektroninės muzikos fiesta „Inferno“ senajame „Elnio“ fabrike buvo tikrai pavasariškai siautulinga. Jauniausiai festivalio auditorijai gegužės 2 d. buvo skirti edukaciniai medijų meno užsiėmimai, kuriuose meniškai interpretuotos webcam’ų galimybės, namų aplinka.

Vienas festivalio organizatorių, Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotojas, menotyrininkas Virginijus KINČINAITIS apibendrindamas festivalio patirtį sakė: „Enter“ jau sukaupė septynerių metų patirtį, tapome tarptautiniu renginiu, kuriame dalyvavo menininkai, muzikantai, organizatoriai iš įvairiausių šalių. Šių metų festivalio akcentas – edukacinis, parodos ir renginiai daugiausia sukosi aplink švietimo idėją. Kalbant apie šiuolaikines medijas, susiduriame su amžina problema – labai trūksta akiračio, supratimo, kas tai yra, stinga paties elementariausio medijų pažinimo. Mes visi esame apsupti medijų: komunikacinių tinklų, žiniasklaidos, interneto; tai – nauja tikrovė, kuri mums daro įtaką, nuo jos esame priklausomi, kai planuojame savo veiklą, sprendžiame tarpasmeninius santykius, naudojamės skaipu, mobiliuoju telefonu ir t. t. Tačiau taip ir nesuvokiame, kaip visus tuos santykius lemia išvardytos priemonės. Tad labai svarbi medijų festivalio švietėjiška, lavinamoji veikla. Jeigu kalbėsime apie parodą „Laboratorija“, ji visų pirma atspindi pastangas kūrybinėje laboratorijoje įtvirtinti šiuolaikines technologijas, jas perprasti, kritiškai, analitiškai interpretuoti šiuolaikinių medijų ženklus, simbolius, pasinaudoti jais savo darbuose. Ką tai reiškia? Įsivaizduokime, kad visas šiuolaikinis pasaulis priartėja ir mūsų supratimas apie jį pasiekia iš ekrano; tai, kas šiandien įvyko, mes sužinosime per „Panoramą“, tai, kas įvyks rytoj, irgi bus kokių nors politinių galvų nuspėta tame pačiame ekrane. Mes patys nebeturime glaudaus santykio su pasauliu, esame visiškai paskendę informacijoje ir priklausomi nuo funkcionuojančių simbolių. Taigi tų simbolių interpretacijas ir matome parodoje „Laboratorija“.

Teorines konferencijas organizuojame kas kelinti metai, siekiame, kad „Enter“ festivaliai skatintų filosofiškai, sociologiškai, antropologiškai diskutuoti apie medijas. Tokių intelektualių aikštelių Lietuvoje labai nedaug; iniciatyvų buvo Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje, bet vienur neužteko valios, kitur – pinigų, tad išsilaikė vienintelis Šiaulių medijų festivalis „Enter“. Lietuvos medijų specialistai teigia, kad čia organizuojama kompleksinė – pramoginė, teorinė ir meninė – programa. Teorinė „Enter 7“ konferencija aprėpė daug temų: medijų antropologiją, garso meną, leidybą, susijusią su medijų kultūra.

Muzikinė festivalio dalis tęsėsi dvi dienas ir naktis buvusiame „Elnio“ fabrike. Didžiulis renginys vyko trijuose aukštuose, jame dalyvavo daugybė atlikėjų iš įvairių šalių, skambėjo kuo įvairiausia elektroninė muzika. Tikrai puiki koncepcija, viskas puikiai suorganizuota. „Enter 7“ festivalis visiškai pasiglemžė „Elnio“ fabriką, visą jo kompleksą panaudojo kaip ypatingos svarbos elektroninės muzikos aikštelę. Įsitikinome, kad Šiaulių alternatyvios vietos, apie kurias diskutuoja politikai ir nesuvokia, nežino, ką su jomis daryti, puikiai panaudojamos išradingų žmonių. Tokios erdvės labai naudingos, labai reikalingos ir dalyvių auditorijai, ir miesto jaunimui.

Planuojame ir daugiau programų, bet manau, kad savo renginį perkelsime į edukacinį „Menopolio“ darinį. Smagu, kad mums pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp rimtosios ir pramoginės festivalio dalių. Aišku, turime daug finansinių problemų, tenka perprasti naują mokesčių sistemą, naują tvarką, tad renginių organizavimas pasunkėjo dvigubai – esame apkrauti idiotišku popierizmu, sumažėję honorarai, vis sunkiau prisikviesti atlikėjų, svečių. Bet labai norisi išlaikyti festivalį „Enter“ Šiauliuose, nes be panašių renginių miestui gresia pavojus tapti visiška provincialumo duobe, visiška kultūrine periferija ir pašaliu, kurio nykumas maskuojamas įvairiausiais prekybos centrais ar „arenomis“, įvairiausiais kičiniais komerciniais renginiais. Tikras meninis kultūrinis procesas yra žymiai tylesnis, jis turi būti ilgalaikis ir pastovus. Sieksime, kad „Enter“ festivalis su naujais bruožais, naujais akcentais gyvuotų ir kitais metais.“

Ekrano hipnozė ir įvaizdžio problemos

Virginijus KINČINAITIS
"Siauliaiplius" 2009

Tarptautinis medijų meno festivalis "Enter 7" yra savotiškas akibrokštas Šiaulių miestui. Juk daugelis negalėtų pasakyti, kas gi tos medijos, o čia dar festivalis, parodos, konferencijos... Kam visa tai, jei pats žodis nieko nesako? Tegul vyksta tokie festivaliai Lince ar Berlyne, o kuo dėti mes?

Festivalio misija

Kartą vieną garsiausių M. McLuhano knygų apie medijų kultūrą "Kaip suprasti medijas: Žmogaus tęsiniai" "Žiburio" knygyne radau prie religinės literatūros. Matyt, knygyno darbuotojai nusprendė, kad kalbama apie mediumų ryšius su mirusiais ir dievais. Kitaip tariant, dėl to šis festivalis ir rengiamas. Jo misija labai paprasta - atėjo laikas priimti skaitmeninių technologijų iššūkį meninėje kūryboje. Kitos gyvenimiškos erdvės yra uzurpuotos tų pačių technologijų: interneto, televizijos, spaudos. Jos valdo mūsų protus, emocijas, kuria pramogas ir formuoja politines pažiūras. Trūksta vieno – kritinio mūsų požiūrio į skaitmeninių garsų ir vaizdų produkciją. Todėl meninė, kūrybinė mus supančių vaizdinių interpretacija atlieka savotišką išlaisvinančią funkciją.

Perkurdami žiniasklaidos, skaitmeninių technologijų kuriamus vaizdinius, iš jos galių vaduojasi patys menininkai, antra vertus, gilindamiesi į tokią kritišką jų kūrybą laisvėjame ir mes. Tiesiog pamatome už savaime suprantamų masinės kultūros vaizdinių slypinčias įvairiausių manipuliatorių užmačias. Būtent todėl ir skatinamas kritiškas šiuolaikinių masinės žiniasklaidos priemonių produkcijos permąstymas ir perkūrimas. Kitaip liekame tik pasyvūs, tų pačių medijų valdomi ir reguliuojami vartotojai. Juk tokia masė naudinga visais laikais - komunistiniais ar kapitalistiniais. Todėl kažkam naudinga, kad taip ir nežinome, ką žodis "medijos" reiškia. Medijos - tarpininkės tarp mūsų ir pasaulio.

Kelia kultūros lygį

Dabar pasaulio ir savo suvokimą formuojame ne iš senelės pasakų, bet iš kino teatro, televizoriaus, kompiuterio. Vadinasi, supratimas apie gėrį ir blogį, grožį ir bjaurumą ateina iš ekranų. Būtent todėl taip svarbu gilintis apie ekrano vaizdinių poveikį visuomenei ir konkrečiam žmogui, tam reikalingos išsamios vizualinės antropologijos studijos ir mokslinės diskusijos. Apie tai kalbėta ir šiųmečio "Enter" festivalio konferencijoje.

Meninei vaizdo prigimties interpretacijai buvo skirtos trys parodos. Savo temų, išraiškos formų įvairove, eksperimentine dvasia stebino didelė Šiaulių universiteto Audiovizualinio meno katedros ir Norvicho universiteto meno mokyklos studentų kūrinių paroda "Laboratorija". Giliu požiūriu ir estetiniu vientisumu pasižymėjo A. Grigalaičio instaliacija "Look up", graži fotografinių kanonų reinterpretacijomis L. Miklaševičiūtės paroda "Lijo".

Dvi naktis "Elnio" fabrike vyko elektroninės muzikos renginiai. Niūriuose pramoninės architektūros paminklų labirintuose siautę futuristiniai garsai ir vaizdai jau kelintą kartą įrodo, jog turime unikalią erdvę, deja, tai suvokia tik patys tokių renginių dalyviai. Politikų diskusijos apie kultūros fabriką yra abstrakčios, o jų optimizmas - melagingas - nė vienas jų iš tikro nesuvokia realaus tokių erdvių gyvybingumo ir potencialių galimybių, kurios, beje, ir dabar jau sėkmingai išnaudojamos. Kol Šiauliuose naikinama bet kokia kino teatrų kultūra, "Enter" festivalis pagal galimybes skatina autorinių, meninių filmų kūrybos lygį.

Autorinio kino mokykla

Šiemet paskelbti trumpametražių filmų peržiūros laimėtojai. Pirmos vietos nugalėtojui Simui Gineikai už poetinį vaizdo meniškumą filme "Coffee Break" paskirta 1000 Lt premija. Antrą vietą ir 700 Lt laimėjo Julius Gintautas už ironišką konceptualumą filme "The infrared artist", trečia vieta ir 500 Lt skirta Edgarui Pisčikui už vizualaus pasakojimo daugiasluoksniškumą filme "Autoportretas – aš esu draugai". Specialiu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus prizu už sėkmingą debiutą, sukūrus filmą "Fotoprovokacija", apdovanotas ŠU audiovizualinio meno specialybės pirmo kurso studentas Gediminas Dundulis.

Visi apdovanotieji - buvę arba esantys ŠU Audiovizualinio meno katedros auklėtiniai. Jau ne kartą net respublikinėje spaudoje buvo minimas Šiaulių miesto kultūrinis fenomenas – naujai užgimstanti autorinio kino mokykla Lietuvoje. Tokius reiškinius reikia puoselėti, jie suteikia miestui autentiško kultūrinio vyksmo.

Link kultūrinės katastrofos

Kaip puoselėti tokią meninę saviraišką, jeigu nėra šiai kultūrinei terpei būtino tinkamo kino teatro, kino filmų festivalių, kino klubų, diskusijų, paskaitų apie kiną? Vieną kitą vertingesnį filmą rodęs kino teatras "Laikas" - ant išnykimo ribos. Žinant kino filmų poveikį visuomenei, tokia situacija - tikra miesto kultūrinė katastrofa. Štai dėl ko Vilniuje vyko tokios įnirtingos protesto akcijos prieš "Lietuvos" kino teatro panaikinimą. Kas iš to, kad prekybos centruose atidaromos kino salės. Tai tik dar viena prekyvietė, kurioje brukamas ekrano šlamštas. Kas iš to, kad internetu galima persiųsti filmų, jeigu svarbiausių kino genijų pavardės seniai pamirštos ir nebemokame kino meno kalbos abėcėlės.

Prisiminkime vieną įdomų faktą apie Austrijos miestą Lincą, juolab kad tai šių metų tikroji Europos kultūros sostinė. Tikrai ne Vilnius. Lincas jau kelis dešimtmečius puoselėja medijų kultūrą ir elektroninį meną. Tuo jis garsus visame pasaulyje. Lince vyksta didžiausias elektroninių menų festivalis pasaulyje "Ars Electronica", įkurtas įdomus elektroninio meno muziejus. Kultūros sostinės proga Lincas visas pajėgas metė šiai sričiai ir atidarė naują elektroninių menų centrą. Tiesiog miestas drąsiai žvelgia į priekį, netrypčioja vietoje, nesisvaigina mirusiomis tradicijomis ir laimi. Ateitį.


Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis: teo(e)retikų įspūdžiai iš “kultūros kurorto”

Apie kasmetinį Šiauliuose vykstantį medijų meno festivalį “Enter” kalbasi du jame dalyvavę medijų kritikai Jurijus Dobriakovas ir Tomas Čiučelis.

„Enter 7“ – septintasis medijų meno festivalis, vykęs balandžio 24-26 d. Šiaulių Dailės galerijoje ir fabrike „Elnias.“ Festivalį sudarė kelios dalys: „Enter teorija“ (konferencijos dalyviai: Jurij Dobriakov, Tautvydas Bajarkevičius, Tomas Čiučelis, Gintautas Mažeikis, Vytautas Michelkevičius, Asta Jurevičiūtė, Remigijus Venckus, Virginija Januškevičiūtė ir kt.), „Enter menas“ (Anglijos Norvich School of Art and Design ir ŠU audiovizualinio meno katedros studentų darbai, personalinės Andriaus Grigaičio ir Linos Miklaševičiūtės parodos), „Enter muzika“ (elektroninės muzikos festivalis „Inferno“), o taip pat – „Enter svečiai“ ir „Enter edukacija“.
Medijų aktyvistus į festivalį subūrė ŠU lektorius, meno kritikas ir aktyvistas Virginijus Kinčinaitis.

T.Č.: Taip, ir vėl „medijos.“ Vėl medijų menas ir vėl teorinė konferencija „apie“ medijas. Daug įvairiausių rakursų, iš kurių žvelgiama į, regisi, kažką abstraktaus ir, tuo pačiu, jau tampančio savaime suprantama mūsų kasdienės patirties dalimi. Jau kelintą kartą dalyvaudamas panašiame renginyje pastebiu simptomišką bruožą, kurį sveikina dažnas medijų aktyvistas ir peikia dažnas grynuolių ieškantis kritikas: tai akademizmo ir kūrybinių refleksijų samplaika. Ji, visų pirma, pasireiškia tuo, kad tokių renginių dalyviai yra išties marga publika, apimanti skirtingiausius interesus ir kriterijus. Konkrečiai pats „Enter“ festivalis yra tradiciškai dalinamas į dvi dalis, kuriomis bandoma apimti dvi raiškos sritis – medijų kritiką (bei medijų tyrimo metodiką) ir meninę kūrybą, o po kiekvieno tokio festivalio visuomet atsiranda tiek teigiamų, tiek ir neigiamų tokios užmačios įvertinimų. Tačiau vargu, ar galima ignoruoti svarbų faktą, jog aktyvizmas – nepriklausomai nuo to, ar panašios ambicijos patenkinamos, ar ne – visų pirma, gyvuoja vardan iniciatyvos ir proceso.

Taigi, kyla labai daug įvairiausių klausimų ir norisi imtis kažkokio sistemingo jų aptarimo. Norisi pradėti nuo pačios vietos specifikos – Šiauliai, mano manymu, yra tikrai ypatinga vieta idėjų sklaidai ir eksperimentams, ypač kai į ten suvažiuoja išties marga publika. Man tai primena savotišką laboratorinį būvį, kai eksperimentas, nepriklausomai nuo jo rezultatų, kiekvieną kartą yra naujas ir kiekvieną kartą atskleidžiantis kažką apie – konkrečiai – pačios Lietuvos realijas. Manau, mes, kaip dalyviai, tikrai gerai pajutome tą daugiaplanį vyksmą. Žinoma, kitas klausimas yra turinys. Bet gal apie tai vėliau?
J.D.:Šiaip jau mane, pirmą kartą dalyvavusį tiek konferencijoje, tiek visame festivalyje, nustebino tai, kad teorinę dalį bemaž visi dalyviai ir žiūrovai suvokė rimtai – atrodo, dažniau ta konferencinė dalis būna tiesiog tarsi „privalomas“ elementas, kuris iš tikrųjų beveik niekam – o ypač klausytojams – nėra nuoširdžiai įdomus. „Enter 7“ atveju buvo įdomu ir kalbėti, ir klausytis, o tuo labiau malonu buvo matyti, kad klausėsi ir kiti. Deja, beveik nebuvo diskusijos tarp kalbėtojų ir auditorijos, bet prie šito „vietinės kultūros ypatumo“ jau lyg ir pripratau. Bet apie tai (kalbančiųjų ir klausančiųjų santykį) gal irgi vėliau?
Kalbėdamas apie patį festivalį ir Šiaulių miestą kaip jo „natūralią aplinką“, negaliu nepaminėti to, kuo šis renginys, vykstantis šioje konkrečioje vietoje, skiriasi nuo įsivaizduojamo analogiško renginio, vykstančio, tarkim, Vilniuje. Šiauliuose pamačiau kažką, ką galima būtų pavadinti „neprarastu nekaltumu“ ir nesuvaidintu susidomėjimu. Tai labai keistas reiškinys – nors negaliu tvirtinti, kad tie patys dalykai, kurie buvo rodomi „Enter“ programoje, atrodytų taip pat smagiai kur nors kitur (na, sakykim, „rimtesniame“ ar labiau įpareigojančiame kontekste), bet buvo tiesiog gera matyti, kad žmonėms, kurie atėjo į konferencijas, peržiūras ir parodų atidarymus, visa tai buvo svarbus ir lauktas įvykis. Vilniuje to jau beveik nebeliko, kad ir kokio aukšto lygio ir svarbos dalykai čia būtų pristatomi. Tas tavo terminas – „laboratorinis būvis“ – labai taiklus.
Kita vertus, man asmeniškai norisi ir šiek tiek apsidrausti nuo pernelyg drąsių išvadų. Puikiai suvokiu, kad pamačiau tik kelias akimirkas iš to „Šiaulių kultūrinio gyvenimo“ – faktiškai, savotiško jo apogėjaus momentą, ir būtų labai lengva remiantis šiuo patyrimu (argi būna kitaip, kai kelias įvykių, įspūdžių ir pažinčių pilnas dienas praleidi kitame mieste?) įsivaizduoti Šiaulius kaip idilišką, atvirą ir nesumeluoto entuziazmo pilną „kultūros kurortą“. Šis klausimas man yra labai įdomus: kas gi būtent lemia tą „Enter“ komforto ir demokratiškumo (bet tuo pačiu ir aktualumo) jausmą? Ir ar tas pats „turinys“, perkeltas į kitą vietą ir kitą kontekstą, būtų vis dar toks pat malonus? Juolab kad ir apie teorinę konferenciją vėliau galėjome išgirsti nevienareikšmiškų atsiliepimų: esą tai, kas buvo kalbėta, yra gana diletantiška, nuspėjama ir iš esmės tinkama tik šitam uždaram „aktyvistų-teoretikų“ ratui.
T.Č.:Nors ir apsidraudei paminėdamas, kad vizitas „Enteryje“ tau buvo pirmas, o patirtis Šiaulių kultūriniame kontekste trumpalaikė, bet vis tik suformulavai ir atsakymą: komfortas ir demokratiškumas neįmanomas be atvirumo – ir tas atvirumas ten jaučiamas tiek idėjų lygyje, tiek ir tarpusavio bendravime. Galbūt „rimti“ kontekstai labiau įpareigoja idėjų ir kūrinių reprezentavimui (automatiškai ir išbaigtumui), o ne kūrybai, dėl to Šiauliuose vykstantį „Enter“ (o kartu ir kitą festivalį – „Virus“) ir norisi pavadinti „laboratorine“ platforma. Gal tai šiek tiek gali priminti ir klasikinę „išvykimo į plenerą“ patirtį.

Pereinant prie teorinės konferencijos apie medijų kultūrą Lietuvoje, maga imtis klausimo apie profesionalumo ir profaniškumo santykį. Manau, čia pravartu prisiminti G. Mažeikio mintis apie multimodalumą ir multimoduliškumą. Multimodalumu šiame kontekste vadinamas atsikrų profesinių sričių sambūvis, kuriame egzistuoja aiški skirtis tarp jų, o kiekvienos iš jų specialistui yra priskiriamos tam tikros kompetencijos ribos – t.y., specialisto kompetencija tokiu atveju apsiriboja tik jo sritimi, o pasisakymai už jos ribų jau traktuojami kaip profaniškumas. Tuo tarpu multimoduliškumas – ką G.Mažeikis „Enter“ konferencijoje sąmoningai ir norėjo akcentuoti (tarp sąvokų, iš pažiūros, kone vienos raidės ir kirčio skirtumas!) – Lietuvos kontekste, jos akademiniame pasaulyje yra gana neįprastas ir neišnaudojamas būvis, „leidžiantis“ skirtingas disciplinas suvokti kaip modulius, kuriais galima operuoti neapsiribojant viena konkrečia profesine sritimi. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, jog multimoduliškumas kėsinasi perleisti dalykus į mėgėjų rankas. Tiesiog pati medijų teorija reikalauja būtent multimoduliško mąstymo, todėl (ir čia jau bandau advokatauti atsakydamas į kai kur nuskambėjusius ir – avansu – nuskambėsiančius kaltinimus įžvalgų neišbaigtumu) panašiose konferencijose apie medijas įžvalgos neišvengiamai yra pasmerktos išsiplėsti per daugelį „kompetencijos zonų.“

Kitas aspektas – kaip suvokiama pati „medijų kultūra.“ Apie tai konferencijoje mes bandėme diskutuoti su V. Michelkevičiumi ir manau, kad šį pokalbį būtina pratęsti – nebūtinai konferencijos formate.

J.D.:Taip, atsimenu – tai buvo vienintelis pranešimas, sukėlęs diskusiją (tiesa, pirmiausia dėl to, kad vėliau klausimams, prieštaravimams ir t.t. tiesiog neliko laiko, o ir į šią neilgą diskusiją įsitraukė tik patys savo eilės laukiantys pranešėjai). Prisipažinsiu atvirai: man dažnai atrodo, kad bandant ieškoti medijų kultūros apraiškų Lietuvoje (taip pat neretai ir pristatant „importinius“ medijų meną ar medijų kultūrą), siekiama aptikti ir apibrėžti ne ką kitą, kaip medijų aktyvistų subkultūrą – t.y., gana siaurą ratą žmonių, kurie patys puikiai suvokia (ir kartais atvirai deklaruoja) savo priklausymą „medijų kultūrai“.

Pusiau juokais galima būtų įsivaizduojamą tipišką šios subkultūros atstovą apibūdinti taip: dizaineris-blogeris-socialinis aktyvistas-programuotojas-inžinierius-garso menininkas-teoretikas. Pusiau juokais todėl, kad iš tiesų terminas „medijų kultūra“ man pirmiausia asocijuojasi su tokiais personažais, nes kai N&G Urbonai pradėjo tą kultūrą iš Olandijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos ir t.t. importuoti į Lietuvą (tame tarpe ir 2004 m. Vilniuje vykusios konferencijos „RAM6“ metu), būtent toks buvo numanomas medijų kultūros atstovo prototipas. Tačiau tokia forma jis pačioje Lietuvoje, kiek suprantu, platesniu mastu neprigijo, o gerai artikuliuotų „lokalių“ adaptacijų neatsirado. Nors šioje vietoje vertėtų paklausti: galbūt tiesiog su tuo „skėtiniu“ terminu „medijų kultūra“ savęs neidentifikuoja net ir tie, kurie savo praktikoje medijas naudoja labai tikslingai ir sąmoningai? Tuomet pagal šitą logiką reikėtų konstatuoti, kad jie tiesiog nežino ar nenori prisipažinti, kad priklauso medijų kultūrai.

Bet kur kas svarbiau man atrodo tai, jog, kol yra abstrakčiai diskutuojama, kas yra ta („profesionalioji“?) medijų kultūra ir kas yra jos atstovai, tose srityse, kur medijos yra naudojamos praktiškai be refleksijos (t.y., dažniausiai ten, kur medijos ir jų tiesioginis poveikis yra masinis tikrąja prasme) vyksta labai įdomūs ir nevienareikšmiški reiškiniai, dažnai nesulaukiantys deramo kritinio dėmesio iš „medijų aktyvistų“ stovyklos (čia galbūt „pasitarnavo“ ir tas vietinių painių lingvistinių realijų padiktuotas noras atskirti medijas nuo žiniasklaidos). Ar nebūtų dabar pats laikas aktyviai užsiimti kažkuo, ką galėtume pavadinti „medijų folkloristika“ – t.y., galbūt vietoj to, kad ieškotume hi-tech srities naujovių, turėtume pažiūrėti į tai, kaip jau beveik standartiniu tapusį „kasdieninį“ medijų rinkinį naudoja ir vartoja tie žmonės, kurie nei įvardija tuos instrumentus kaip „medijas“, nei, juo labiau, refleksyviai suvokia save kaip „medijų kultūros“ dalį. Juk toks būvis, tiesą sakant, yra kur kas arčiau tos socialinės ir kultūrinės realybės, kurioje mes gyvename, jei neemigruojame kur nors į Olandiją. Be to, ir patys mes neretai taip elgiamės, painiodami medijas su pranešimais, regimybes su intencijomis ir t.t. – net jei kažkuriose konkrečiose srityse esame sąmoningi autorefleksyvūs aktyvistai. Galbūt, jei taip pasikeistų vietinių medijų kultūros tyrinėtojų orientacija, ir pačios diskusijos apie medijas taptų aktualesnės daug platesniam žmonių ratui. Beje, minėtas G. Mažeikis ir jo interesų laukas, man atrodo, puikiai tai iliustruoja.

T.Č.: Sutinku dėl medijų „folkloristikos.“ Pats terminas (nors ir eskiziškas) nusako kritinę poziciją jau specifiškai įsisavinto turinio atžvilgiu – kalbu tiek apie socialinių tinklų fenomeną, tiek apie skaitmeninę žiniasklaidą ir internetinio komentavimo fenomeną, tiek apie medijų meno raiškos formas. Teorija ir kritika turėtų būti itin svarbios dabar, kai po daugelio metų – po daugybės technologinių XX a. inovacijų – galbūt atėjo laikas stabtelėti ir imtis refleksijos užduodant kone trivialius klausimus, pvz.: ką reiškia būti žmogumi medijuotose realybėse?

Kita vertus, apibrėžčių paieškos, jų legitimizavimas bei fiksavimas enciklopedijose gali būti ir labai slidus užsiėmimas, kadangi čia tyko formalizmo šmėkla – galima tiesiog įvardinti reiškinį ir priskirti jį vienokiam, ar kitokiam teoriniam modeliui, atpažinti jį kaip egzistuojantį akademinio konteksto dalyvį… Tačiau kaip tuomet su tais reiškiniais, kurie nepatenka į akademinius diskursus, nors, nepaisant to, yra kone aktualiausi kasdienės būties palydovai? Štai čia iškyla aktualumo klausimas: ar nėra taip, kad vieni kontekstai yra nepelnytai ignoruojami kaip mažiau aktualūs ir neverti kritinės analizės? Pavyzdžiui, kalbant apie lietuviškąją internetinių komentarų „kultūrą“* paprastai apsiribojama tik keletu kritinių rakursų: kalbininkų parypavimais dėl lietuvių kalbos marinimo ir publicistiškais samprotavimais apie, švelniai tariant, nerafinuotą lietuvių mentalitetą. Bet štai pasigilinus galima aptikti kažką, kas nurodo į esmingesnę ir faktiškai viešai neartikuliuojamą paties žmogaus santykio su medijomis problematiką – t.y., į tam tikrus psichologinius elgesio virtualiose realybėse modelius ir polinkius. Be abejo, tai tik užuomina į savarankišką temą, kuri verta atskiro aptarimo.

Toji nebaigta mūsų diskusija su V. Michelkevičiumi (ją būtinai reikės pratęsti) iš dalies susijusi su tavo minėtu „medijų importu“ ir su subkultūrų fenomenu. Ar Lietuvoje medijų aktyvistų subkultūra (be kelių išimčių – pvz., tų pačių N&G Urbonų) ir nėra toji vienintelė „medijų kultūra“? Be to, išgirdęs konferencijoje Vytauto klausimą „ar yra Lietuvoje medijų kultūra?“ išties nustebau: net nežiūrint į tai, kad šiame klausime du terminai – „medijos“ ir „kultūra“ – reikalauja patikslinimo, galima nujausti esant kažkokį neišsakytą kriterijų, kuris leidžia kultūrai „būti“ – kriterijų, kuris, pavyzdžiui, sukuria skirtį tarp oficialiosios ir neformaliosios kultūrų. Man tuojau pat norisi performuluoti šį klausimą į „kokia būtent medijų kultūra egzistuoja Lietuvoje?“

J.D.: Man atrodo, kad taip klausti būtų tikrai prasmingiau. Nors iš tiesų bučiau netgi labiau linkęs atsisakyti tos konkretinančios sąvokos „medijų kultūra“ (kaip ir minėjai, atkaklus tokio apibrėžimo laikymasis gali įkyriai versti pačius teoretikus ir kritikus nuolat puristiškai bandyti vis iš naujo brėžti vieno ar kito reiškinio kontūrus ir taip neišvengiamai palikti kažką „už borto“ dėl mažesnio „grynumo“ ar akademinio patrauklumo) ir paprasčiausiai klausčiau: „Kaip žmonės dalyvauja kitų žmonių medijuojamose realybėse ir medijuoja savąsias?“

Kad pernelyg neišsiplėstume, galbūt sugrįžkime prie paties „Enter“ festivalio ir grąžinkime teoriją į praktiką. Jo savi-klasifikacija yra „medijų meno festivalis“ arba, labiau išplėstai, „skaitmeninių technologijų ir meno, virtualių subkultūrų ir informacinės visuomenės tyrimų laboratorija“. Tokie apibūdinimai, vėlgi, gali provokuoti įvairius klausimus, tačiau gal apsiribokime tuo, kaip festivalio dalyviai naudojo medijas (kokios jos bebūtų). Koks tavo bendras įspūdis? Ar tai, ką ten matėm, kaip nors susisiejo su tuo, kas buvo kalbėta konferencijos metu?

T.Č.: Tiesą sakant, sunku aptikti kokius nors neteorinius sąryšius tarp teorinės konferencijos ir festivalyje eksponuotos kūrybos. Žinoma, kai kurie nuskambėję pranešimai ir vėliau eksponuoti darbai savo problematika buvo artimi. Kalbant apie ekspozicijas, turiu pasakyti, kad šiųmetiniame festivalyje vyravo kūnas – buvo sunku neatkreipti dėmesį į tai, kad daugelis darbų buvo vienaip, ar kitaip kvestionuojantys, išryškinantys, neigiantys ar kitaip santykiaujantys su kūniškumu. Nemanau, kad tai intencionalus siekis, ar kuratorių indėlis, greičiau tai kažkokia savaiminė ir specifinė (būtent šio festivalio?) tendencija.

O apie teorinę konferenciją norisi pridurti, kad tokia palyginti neformali ir visiems (tiek Lietuvos, tiek ir užsienio) medijų aktyvistams atvira platforma suteikia sąlygas kur kas laisvesnėms diskusijoms ir atviresniems rūpimų klausimų aptarimams, nei akademiškai reglamentuoti renginiai, todėl manau, jog būtina šią aplinkybę kuo pilniau išnaudoti. Vieninteliai tikrai svarbūs reikalavimai yra tie, kuriuos iškeliame patys sau, todėl toks renginio formatas kur kas labiau skatina dalyvauti ir pasakyti, o ne tikėtis ir klausyti.

J.D.: Sutinku – labai svarbu, kad panašios neakademinės platformos egzistuotų, išliktų ir evoliucionuotų. Tiesa, būtų įdomiau, jei diskusijose dalyvautų, tarkim, Lietuvoje gyvenantys ir vietinėje (tarptautinėje) kultūroje dalyvaujantys užsieniečiai, turintys ką pasakyti apie visą tai iš savo „varpinės“ – tada galbūt būtų dar mažiau „virimo savose sultyse.“ Taip pat tikiuosi, kad ilgainiui ir publika labiau pripras įsiterpinėti, klausti, prieštarauti ir komentuoti būtent renginio metu, o ne vėliau, naudojant tapatybę maskuojančius avatarus. Bet kuriuo atveju, dar susitiksime Šiauliuose ir kitur.
Garso įrašas iš teorinės konferencijos Medijų kultūra Lietuvoje.
__ Rėmėjai

Remia: Šiaulių miesto savivaldybė, LR Kultūros rėmimo fondas, YAMAHA, savaitraštis „Šiauliai plius“, Šiaulių regiono televizija „S plius“, ACM, Šiaulių televizija, UAB „Spedo“, kavinė „Arkos“.

__ Informacija
Konkursinės trumpametražių filmų peržiūros vertinimo komisija:

Rolandas Rastauskas, poetas, eseistas, audiovizualinių projektų autorius.
Virginijus Kinčinaitis, menotyrininkas.
Rimantas Plungė, ŠU audiovizualinio meno katedros vedėjas.
Remigijus Venckus, videomenininkas, ŠU audiovizualinio meno katedros dėstytojas.
Tomas Andrijauskas, videomenininkas, ŠU audiovizualinio meno katedros dėstytojas.
Vytautas Michelkevičius, medijų kritikas, medijų kultūros žurnalo „balsas.cc“ redaktorius.
 
Konkursinės trumpametražių filmų peržiūros laimėtojai:
 
Pirma vieta (1000 lt.). Už poetinį vaizdo meniškumą.
Simas Gineika. „Coffee Break“. 2009 m. 6.20 min.
 
Antra vieta (700 lt.). Už ironišką konceptualumą.
Julius Gintautas. “The infrared artist”. 2009 m. 4, 28 min.
 
Trečia vieta (500 lt.). Už vizualaus pasakojimo daugiasluoksniškumą.
Edgaras Pisčikas. „Autoportretas – aš esu draugai“ 2009 m. 11.15 min.
 
 
Specialiu Šiaulių miesto savivaldybės kultūros skyriaus prizu už sėkmingą debiutą apdovanotas ŠU audiovizualiio meno stecialybės pirmo kurso studentas Gediminas Dundulis. (Filmas „Foto provokacija“ 2009 m. 1.16. min.)

Daugiau info apie „Enter“ festivalį:

http://www.menas.siauliai.lt/article/articleview/57/1/12/
http://www.balsas.cc/foto-videoreportazas-is-festivalio-siauliuose-enter_5/