Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Jono Vaicekausko skulptūrų paroda RODA
__ Apie

Skulptūrų parodos atidarymnas įvyko 2014 m. rugpjūčio mėn 14 d. Šiaulių dailės galerijoje.

„Kiti ateina į skulptūrą prieš tai besimokydami tapyti ar panašiai, o paskui jau ieško medžiagos įgyvendinti savo sumanymams. O aš atvirkščiai – iš pradžių išmokau apdirbti medžiagą, o paskui iš jos pradėjau daryti kažką“, - sako skulptorius J. Vaicekauskas.
Praėjusio ketvirtadienio vakarą Šiaulių dailės galeriją nuplovė jau rudenį primenantis lietus, o prie durų pasitiko taika ir harmonija, žyminti 2013 metų tautodailininko skulptoriaus Jono Vaicekausko antrosios autorinės skulptūrų parodos atidarymą. 
Dailės galerija, kaip visuomet, ėmėsi edukacinių užsiėmimų, todėl visi, įeinantys pro duris, galėjo iš trafareto pasigaminti autentišką knygos skirtuką su užrašu „taika“, o jaukioje ir gana nedidelėje salėje akį traukė ne tik J. Vaicekausko skulptūros dirbiniai, tačiau ir dalyvių šypsenos, ir visur šmėžuojančios kortelės su spalvingais užrašais. 
Nuotaika buvo išties pakili ir, nors pats skulptorius vis pasakojo esąs nebemadingas, į jo parodą sugužėjo begalė žmonių, tarp jų ir skulptorius R. Bagdonas, Dailės galerijos parodų kuratorius V. Kinčinaitis ir kt. 


- Kokia šios parodos atsiradimo istorija?
- Kuriate jau daug metų, kaip viskas buvo anksčiau?
- Tarybiniais laikais viskas buvo visai kitaip. Tada menininkai dažnai atsimušdavo kaip į sieną: vykdavo tik profesionalų, kurie baigę aukštąsias mokyklas, parodos. Liaudies meistrai tokių parodų rengti neturėjo galimybės. 
Buvo griežta meno taryba, kuri tikrino darbus, kurie turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus. Pavyzdžiui, darbas su vainikėliu jau nebepretenduodavo į parodas, o į profesionalus patekti buvo išvis be šansų. 
Dabar jau prisikūrė nemažai darbų, kurie nebesižiūri, nebesilipdo liaudies parodose, nors aš ir esu tautodailininkas. Todėl pabandžiau juos atvežti į Šiaulių miesto meno tarybą. Atnešiau, pasižiūrėjo ir pasakė, kad gal ir tiks. 

- Dailės galerijai jaučiate sentimentus?
- Praėjusiais metais buvo jau beveik jubiliejiniai metai, praėję nuo pirmosios mano autorinės parodos, rengtos šiose erdvėse. Ji vyko 1982-aisiais. 
Jau buvome lyg ir viską susitarę, tačiau niekaip neišėjo susiderinti datos, todėl atidėjome kitiems metams. Na, o šiais metais jau pagaliau pavyko.
Praktiškai nė vienas darbas nėra darytas specialiai šiai parodai, jie visi atlikę iš įvairių kitų parodų, tačiau kai į vieną krūvą susidėjo, ėmė gražiai žiūrėtis. 
Tik tiek, kad pasirinkau per mažą salę. Sunkiai čia su tais darbais, dar liko ir kitų, kurie netilpo. Tikrai reikėjo didesnės.
Kiekvienais metais vis bandau kažką daryti, dalyvauju kasmetinėse parodose, pleneruose, ir prisikaupė tų darbų.
- Kaip vertinate Šiaulių krašto parodų tendencijas?


- Iš tikrųjų pas mus labai mažai skulptūros, Šiauliuose jos net nėra. Šis miestas yra tarsi koks uždaras katilas. Ir visos parodos verda savose sultyse, jos kiekvienais metais panašios. O dabar norėjosi kažką paįvairinti, tai taip mane čia ir priėmė.


- Kokia parodos „Roda“ pavadinimo reikšmė?
- Niekas neatkreipė dėmesio lig šiolei! 
Na, bent jau mūsų krašte sakydavo, kiek girdėjau ir kitose tarmėse taip sakoma – „darom rodą“! O tai, bent jau pas mus, reiškia, jog darom kažką, imamės kažkokių priemonių, tai tie paskutiniai mano darbai kaip ir eina link to, atsiliepia į šiandienos aktualijas. 
Taip, iš tikrųjų, problemų yra daug ir visokių, ir daryti rodą reikia. Pavyzdžiui, vienas iš mano darbų „Pavasario želmenys“ yra mums gerai žinomo referendumo tema. 
Štai taip ta paroda ir atsirado. O iš kitos pusės, nubrauk pa ir bus roda (pa-roda), va toks va žodžių žaismas. 
Kodėl tik parodyti galima? Galima ir rodyti, ir rodyti. 


- Ar jums svarbu nuolat eksponuoti savo darbus?
- Tiesiog būtinybė! Aš nežinau kodėl, bet aišku, kaip ir visiems kitiems, yra kažkiek to susireikšminimo, ypač jo daugėja su amžiumi. 
Vis mąstai, kad reikia rodytis. Taip buvo ir su mano knygos „Įžeminimas“ išleidimu - norėjosi bent vieną per gyvenimą išleisti, o su parodomis - tas pats. 
Iš kitos pusės, taip smagu klausytis, matytis su žmonėmis, kurių kasdien nematai. Jau ir Gegužių mokykloje nebedirbu, kurioje sustiprinta dailė ir kurioje mokiau nemažai laiko, ten irgi daugiau to bendravimo būdavo. 
Tai va, o parodose, pleneruose puiku eksponuoti darbus, pasižiūrėti į kitų, pasišnekėti. Tokia kaip ir būtinybė yra, kasmet bent dviejose, trijose parodose sudalyvauju. 
Dar tas poreikis vis kažko ieškoti.


- Kokias medžiagas mėgstate naudoti savo darbuose?
- Šioje parodoje gal nelabai matosi, tačiau akmuo yra pagrindinė mano medžiaga. O kodėl?
Man labai patinka smūgis! Aš pradėjau akmenį kalti dar net nedarydamas skulptūrų, kaliau akmenį vien todėl, nes man labai patiko tas darbas. 
Tai buvo grynai smūginis apdirbimas, ne tai, kaip dabar, kai yra kiti aparatai. Grynai smūginis, senovinis darbas: kaldavome akmenį ir patys kaltus darydavome, man tai labai patiko. 
O paskui tokia solidi, pakili nuotaika laukia, štai pats tas akmens formavimas... 
Kai jau kali, kai moki įveikti tą pasipriešinimą, tada jau ima norėtis kažkokią formą išgauti.
Aš atėjau iš kitos pusės, toks mano kelias. Kiti ateina į skulptūrą prieš tai besimokydami tapyti ar panašiai, o paskui jau ieško medžiagos įgyvendinti savo sumanymams. O aš atvirkščiai - iš pradžių išmokau apdirbti medžiagą, o paskui iš jos pradėjau daryti kažką. 
Pagrindinė medžiaga yra akmuo, bet dabar daug kuriu ir iš ąžuolo, nors kai pagalvoji, daug ką naudoju, kur nereikia labai didelio meistriškumo.


- Kaip ruošiatės kūrybos procesui?
- Na, kai žinai, pavyzdžiui, kad kovo mėnesį bus paroda, tai palengva kažkas ir ateina. Bet būna ir taip, kad dalyvauju kokiame blicplenere, tada gaunasi toks forsavimas... Kartais treniruoju smegenis, lavinu. 
O rašymą lavinu tik rašydamas - daug rašydamas. Tie tekstai tikrai negreit ateina, kartais tik pasitaiko, kad iškart pasirašo.


- Kada jūs, kaip kūrėjas, patiriate didžiausią džiaugsmą?
- Šiaip kūrybos procesas irgi yra labai svarbus, bet kai pavyksta darbas, tada būna didžiausias džiaugsmas. Nors pats procesas tikrai malonus. Sėkmingas darbas visuomet džiugina. 
Kaip ir minėjau, aš jau nebemadingas darausi, nes man labai svarbi idėja, išreikšta mintis, dėl to ir netapau postmodernistu.

Šiaulių naujienų archyvas

Nuotr. A. Staponkaus

 


- Darbų atsiradimo istorija, žinoma, daug ankstesnė. Dalyvaudamas tautodailės parodose kartais pajuntu, kad darbai ima iškristi iš konteksto, tai pagalvojau, kodėl nepabandyti surengti savo personalinę parodą. 
Nors, tiesą sakant, aš visai negalvojau rengti jokios parodos, tačiau vieną kartą gatvėje susitikau profesorių A. Toleikį, kuris, beje, anksčiau man daug kuo padėjo ir pamokė. Ir jis, girdi, man sako štai ką: „Aš tokiame amžiuje, o ir tai dar sugebėjau padaryti savo autorinę parodą, o tu jau tiek metų turi ir negali parodos surengti? Gi visai nesunku, atsitįsi vyno, prisidarysi sumuštinių ir visi ateis.“ Na taip ir sugalvojau aš padaryti.
__ Fotogalerija
Šioje galerijoje nėra nuotraukų
__ Atsiliepimai
__ Organizatoriai
__ Rėmėjai