Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Redos ir Arūno Uogintų paroda PSIDABRAS
__ Apie
 REDOS IR ARŪNO UOGINTŲ KŪRYBOS PARODA "PSIDABRAS"
Su kuo valgomos... dilgėlės
Ketvirtadienį Šiaulių dailės galerijoje parodą keistu pavadinimu "Psidabras" atidarę šiauliečiai menininkai Reda ir Arūnas Uogintai viešai neprasitarė, kad jų santuokai sukanka 25 metai. Tradiciškai mąstantys žmonės tokia proga kelia puotą ir valgo baltą mišrainę. Reda ir Arūnas niekada nesielgė tradiciškai nei kūryboje, nei gyvenime - jie yra meninės mados novatoriai, performanso meno aktyvistai, meninių akcijų kūrėjai, pelnę tarptautinių apdovanojimų. "Lipdėme gyvenimą kartu, kaip termitai termityną. Kėlėme vienas kitam vienintelę sąlygą - turėti dvasinį komfortą", - sako sutuoktiniai.
Atsiskyrus dideli dalykai nesukuriami
Ant Uogintų visada pyksta taksistai - jų namas Vytauto gatvėje ne tik toli nuo gatvės ir paskendęs sode, bet šiuo metu - ir sniege. Taksistai niekada nemato namo numerio - menininkai tai žino. Įspėta, kad atvažiuoju, Reda lūkuriuoja prie vartų. Plačiai šypsosi ir vedasi vidun - į trobą, kurioje garuoja verdamos bulvės su lupenomis ir troškinami "pimpalai".
Prie viryklės sukinėjasi Arūnas. Sako, kad vakarienė tuoj bus pagaminta. O kas tie "pimpalai"? Arūnas kalmarus prikimšo žuvies ir troškina vyno padaže. "Kai įpili vyno, kalmarai nesukietėja. Tik susitraukia ir aptempia žuvį", - pasakoja jis ir atskleidžia patiekalo receptą. Reda iš priemenės atneša stiklainį, kuriame su druska sumaišyti pačios užaugintų susmulkintų salierų stiebai ir lapai. Salierai nuostabiai pagardina patiekalą, jų galima dėti visur - net į verdamų dilgėlių ar balandų sriubas.
Nejau pripažinti menininkai lyg varguoliai dilgėles valgo? Reda ir Arūnas juokiasi ir sako, kad dilgėlių sriuba - labai gardi. Pradėjo ją virti sau ir savo vaikams prieš 25-erius metus, tai tebeverda iki šiol. Mėgsta ir balandų sriubą. "O balanda - riebi riebi", - šypsosi Arūnas.
Visokias piktžoles jie išmoko valgyti ir gaminti iš jų patiekalus Gilijoje (dabar Matrosovo kaimas Kaliningrado srityje). Visas vasaras Uogintai leisdavo prie marių, augino ten sūnus. Bevalgydami dilgėles 1989–1997 metais surengė netgi teminį parodų ciklą apie Mažosios Lietuvos kaimą Giliją.
Gal visiems reikėtų dilgėlėmis misti, kad ir kūrybai įkvėpimo nestigtų, ir santuoka tęstųsi metų metus? Uogintai tikri, kad svarbiausia dilgėlėmis vienas kito neplakti, o aiškiai pasakyti, ko nori. "Vienintelę sąlygą vienas kitam kėlėme - turėti dvasinį komfortą. Dideli dalykai sukuriami neatsiskyrus. Tai tinka ir mūsų santuokai, ir kūrybai", - sako jie.
"Gerai, kad radau Redą"
Reda ant stalo padeda virtų bulvių su lupenomis, Arūnas į lėkštes įdeda po "pimpalą". "Kaip gardu", - paragavusi džiaugiasi Reda. Arūnas nušvinta žmonos pagirtas ir kuklinasi sakydamas, kad jai visada viskas skanu, ką jis pagamina.
Tiesa, Arūnas dažnai gamina. Reda nemėgsta sukiotis prie viryklės, tačiau ji vairuoja automobilį, nes Arūnas nejaučia poreikio vairuoti. Jie ir nesuka sau galvos, kad tradiciškai suprantamos vyro ir žmonos pareigos susikeitusios vietomis. Apie tai net nesusimąstoma - juk kuria jie kartu, o buitis Uogintams niekada nebuvo svarbi ir jiems nepatinka, kai ant žmonių maunama ta pati kojinė.
Seniai seniai, kai jie, jauni ir kupini kūrybinių idėjų įsikūrė Redos prosenelių namelyje, miegojo ant grindų. Pinigų jiems labai trūko, tačiau jiems niekada nekilo minčių kurybos parduoti. Kūrė dėl to, kad įkvėpimas lankė. Arūnas tapė, Reda piešė grafikos darbus.
Uogintai "susiklijavo", kai Arūnas ją pakvietė pozuoti. "Jis pirma buvo pakvietęs mano draugę pozuoti. Kaip susikrimtau, kad ne mane... Paskui ir mane pakvietė", - prisimena Reda.
Arūnas sako, kad Reda jam labai graži buvo ir yra. Ir labai įdomi kūrėja - į bendrą Dailės fakulteto studentų darbų parodą ji atnešė nupiešusi išskrostą triušį... Mergaitės tada tapė gėlytes.
Arūnas tokia menininke itin susidomėjo. "Redai iki šiol kaukolės patinka. Gerai, kad radau Redą", - sako jis.
Kai Reda į trejais metais vyresnį Arūną buvo įsižiūrėjusi, šis buvo neeilinis studentas. Rengė su kitais "dailiokais" savo kūrybos parodas. "Dabar studentai laukia, kol dėstytojas jiems parodą organizuos ir dar finansuos. Mes buvome kitokie. Mus jungė menas. Tada galvojau, kad jei Reda nebus mano, vėliau nieko neberasiu", - sako Arūnas.
Nemėgstantys laikytis tradicijų sutuoktiniai vis dėlto pripažįsta, kad būti kartu - kol mirtis išskirs - vienintelė jiems šventa tradicija. Redos tėvai drauge gyvena jau 50 metų, Arūno - mirę, tačiau susituokę išgyveno apie 70 metų. "Svarbiausia vienas kitą palaikyti ir būti nepriklausomais", - sako jie.
Gyvenime svarbiausia - klausytis
Uogintų namuose dabar ramu - du sūnūs studijuoja užsienyje. Ignas baigė architektūros studijas ir su drauge studijuoja Olandijoje, Povilas Londone studijuoja videomeną. "Kai dirbome teatre, vaikai visą laiką buvo vieni. Na, močiutė jais pasirūpindavo - mes buvome paskendę darbuose", - sako Arūnas.
Vis dėlto jis sako esąs patenkintas, kad vaikai augo savarankiški ir matė tėvų konfliktus ir meilę. "Pastebėjai, kad po ligos vaikas kažkoks labiau subrendęs tampa? Kai vaikai mato, kaip tėvai susipyko ir kaip susitaikė - geriausias gyvenimo mokslas", - sako jis ir antrina, kad vaikams tikrai nereikia, kad tėvai namus pastatytų, mašinas nupirktų. "Didžiausia nesąmonė yra, kai tėvai reikalauja vaikų dėkoti, kad juos pagimdė, užaugino. Tai tėvai turi dėkoti vaikams, kad patyrė daug džiaugsmo juos augindami", - sako jis.
Reda antrina, kad svarbiausias dalykas gyvenime - klausytis, o baisiausias šūkis - "Aš žinau". Visiškas savo gyvenimo naikinimas, kai turi išankstinę nuomonę, esi praradęs smalsumą. Didelė nesąmonė daroma ir tada, kai žmogus sako "Dėl skonio nesiginčijama" arba "Man nepatinka mėlyna spalva".
"Jei tau nepatinka raidė A - tai kalbėk be A raidės. Jei tu neragavai prancūziško maisto, tai iš kur gali žinoti, kas yra Prancūzija?" - karščiuojasi Arūnas.
Godžiai gerdami gyvenimą ir išsiskiriantys iš minios Uogintai mano, kad daugelio žmonių problema - savęs laikymas pasaulio centru ir užsisklendimas savy. Antra blogybė - nesitarimas su profesionalais, priimant sprendimus. "Jei rusai būtų atsiklausę valstiečių, ar reikia statyti Peterburgą, kaži ar tokį miestą dabar turėtume", - sako jie.
Patinka gyventi kitaip
Arūnas dabar dirba dėstytoju Šiaulių universitete, Reda - Kultūros centro dailininkė. Būdami docentais ir dirbdami skirtingose darbovietėse, jie dažnai kuria kartu. Kartu kūrė Šiaulių dramos teatro spektaklių scenografijas ir kostiumus, kartu rengia parodas, performansus.
Originaliuosius menininkus kolegos vertina ir mėgsta. Vienos parodos metu menininkas Bronius Rudys laišku pagerbė kūrėjus ir perdavė linkėjimus Uogintams, kuriuos pavadino "Asfalto ir gėlių vaikais". Už tai, kad jų šviesūs veidai. Už tai, kad jie savo spintose turi gaisrininkų ir prostitučių, pederastų ir generolų rūbų. Už tai, kad jie nusimezgę Lietuvos vėliavos spalvų kepures. Už tai, kad jie tokias kepures numezgė ir savo draugams. Už tai, kad jie mėgsta skaidrius gėrimus ir Vasario 16-ąją švenčia ten, kur nėra žmonių - miške. Už tai, kad jie svajoja apie persirengėlių paradą mieste ir bando jį įtraukti į svarbiausių miesto švenčių sąrašą. Už tai, kad jie skaito Charmsą, kad jie nešioja liemenes, kartais - perukus, o kartais nenešioja nieko. Už tai, kad jie vienas kitą aptarnauja ir iš nieko jokių paslaugų nereikalauja.
"Pimpalai" suvalgyti, bulvės atšalo. Reda pasikviečia augintinį terjerą ir velka jam Kalėdų Senelio kostiumą. Ves į kiemą pavedžioti... Neįprastai papuoštas? Uogintams patinka gyventi kitaip.
 
__ Fotogalerija
Šioje galerijoje nėra nuotraukų
__ Atsiliepimai
__ Organizatoriai
__ Rėmėjai