Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Mindaugo Lukošaięio paroda mugėje ARTVILNIUS'2009
__ Apie

Šiaulietis Mindaugas Lukošaitis ART VILNIUS 2009 mugėje.

Šiaulių dailės galerija tarptautinėje galerijų mugėje Art Vilnius 09 pristatys naujausius žaibiškai tarptautinį pripažinimą pelniusio, San Paulo bienalėje Lietuvą atstovavusio skulptoriaus Mindaugo Lukošaičio piešinius.

 

Mindaugas Lukošaitis

Veiklos sritis: Vizualus menas

Gimimo metai: 1980

el. paštas: mindaugaslukosaitis@yahoo.com

Biografija

Gimė 1980 Lietuvoje, kuria ir gyvena Šiauliuose. Nuo 1999 mokosi Vilniaus dailės akademijos, skulptūros katedroje. 2000 – 2002 parodose dalyvavo su bendrais grupės Blizgė projektais kartu su menininkais Žilvinu Landzbergu ir Roku Petruškevičium. Nuo 2003 metų dalyvauja tarptautinėse parodose.

Personalinės parodos

- 2005 IBID Projects, Vilnius

Grupinės parodos

2005
- Maskvos meno mugė, Maskva
- Liste 05, Bazelis, Šveicarija
-Populizmas, Stedelijk muziejus, Amsterdamas; Frankfurter Kunstverein, Frankfurtas, Vokietija
2004
- Majamio meno mugė, Majamis
- Kažkur prie Europos, Baltijos šalių menas ir kultūra, Strombecko kultūros centras, Belgija
- Savo sultyse, Lietuvos šiuolaikinė dailė, Estijos dailės muziejus, Talinas
- Vaizdų kontrabandininkai laisvoje teritorijoje, 26-oji San Paulo bienalė, Brazilija
- Virusas, Šiaulių dailės galerija, Šiauliai
2003
- 2 Show. Jaunas menas iš Latvijos ir Lietuvos, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
- Qui vive?, Jauno meno festivalis, Maskva
2002
- Grupės Blizgė paroda, Meno projektų studija, Vilnius
2001
- Exit festivalis, Helsinkis
2000
- Projektai privačiose erdvėse, Vilnius

Bibliografija

MUNTABSKI, Nushi, “Escena contemporanea”, Canecalon, lapkritis/gruodis, 2004, p. 6.
VON HAJO, Schiff, “Geschichte der Ausstellung und Thesen des Kurators,” Kunstforum, November – Dezember 2004, p. 247
2 Show. Young Art from Latvia and Lithuania, Šiuolaikinio meno muziejus, Ryga, Cultural Pilot Projects, 2003, 54 - 55.
ČEPAUSKAITĖ, Austėja, “2 Show arba Nadiezda/ Viltis”, Šiaures Atėnai, nr. 683, sausis, 2004, p. 5.

__ Fotogalerija
__ Atsiliepimai
 
Grafito anglies tamsoje
  
Virginijus Kinčinaitis
 
Ką reiškia piešinys šiuolaikinio meno kontekste? Į klausimą atsako per pasaulinius meno centrus vilnijanti piešinių, komiksų, iliustracijų, graffiti meno parodų banga. Iš naujo atrandami reklaminių piešinių, alternatyvaus komikso, knygų iliustracijų, naiviojo piešinių meno autoriai. Kodėl? Nepaisant įvairių naujų meninės išraiškos priemonių atsiradimo, piešinys išlieka jautriausiu menininko “mąstymo organu”. Įsivaizduokime muzikantą, savo kūnu, balsu, kvėpavimu, širdies ritmu niūniuojantį būsimą kūrinį. Panašiai ir piešėjas savo kūno pulsavimu, atodūsiais ir valingu judesiu brėžia klaidžiojantį diafragminį grafito pėdsaką. Tai archetipinis vaizduojamojo meno brėžis.
Piešinys randasi pradinėje vizualaus pasaulio simbolizavimo stadijoje, todėl jis toks subjektyviai gyvybingas, nenuspėjamas, asmeniškai aistringas ir veržlus. Tai dar nematomą ir jau regimą pasaulį jungianti linijinė membrana, kurios pulsavimuose gimsta mums pažystami ir neregėti formų pavidalai. Tai tikroji meno pasaulio “fauna”, dar nesutramdyta, kandi, baiminga, laisva ir beprotiška.
Ne taip paprasta išlikti šios gyvybingos piešinio stadijos lygmenyje. Juk taip greitai jis tampa tik pagalbine kitų meno rūšių priemone. Labiausiai tokiam nesutramdytam piešiniui paskutinių dešimtmečių Lietuvos grafikoje pakenkė besaikis grafikų troškimas stilizuoti piešinį, suteikti jam įmantraus rafinuotumo pavidalą. Taip piešinys tapo bekrauje ir beasmene stilistine įmantrybe. Todėl džiugu matyti kad ir nedrasias, bet vis ryškesnes jaunų Lietuvos menininkų ir kuratorių pastangas reabilituoti pirmapradę subjektyvaus, formalių klišių nevaržomo piešinio reikšmę. Šitokio piešinio supratimo nereikėjo mokytis Mindaugui Lukošaičiui. Jis tiesiog visada piešė ir piešė ne taip, kaip piešiama dailės akademijoje, kur piešinys yra akademinė techninio įgudimo priemonė arba formalaus puikavimosi atributas. Mindaugui piešinys yra jo asmeninė istorija, jo biografija, vizualus supančio ir įsivaizduoto pasaulio išradimas. Todėl jo piešinio samprata netelpa į formalių ir susvetimėjusių žaidimų rėmus. Jis primityvus, brutalus, fiziškas, realistinis, sapniškas. Jo piešinio linijos lūžta kartu su dūžtančio automobilio stiklais, gęsta kartu su šalančiu lavono kūnu, viepiasi vandenžmogio dantų smaigaliais. Tai vienu metu save drąsinantis ir savęs bijantis piešimas, juk nežinia kuo viskas baigsis, juk viskas gimsta akyse, todėl įvykiai tikri ir privalu istoriją išgyventi iki galo, kad ir kokia nejauki gali būti jos pabaiga. Iš čia ir šio menininko perteikiamų istorijų akibrokštai, jų netikėtumai, neužbaigtumas, bestilistiškumas ir (nekro)realistinis primityvumas. Todėl šiuose piešiniuose taip keistai susibėga vaikiško piešimo įgūdžiai ar socrealizmas, reklaminė ar vadovėlinė iliustracija, neorealistinio kino filmo ar ankstyvojo komikso kadras. Tai kliedintis, karščiuojantis, persekiojantis arba persekiojamas piešimo procesas, jis neturi nieko bendra su mūsų meistrams būdingu “atrasto piešimo stiliaus” reprodukavimu. Tai tik piešinio apskritai pėdsakai, mėtomi, užpustomi, užnešami lapais ir dingstantys medžių viršunių tamsoje.
Neatsitiktinai šis paradoksalus Mindaugo Lukošaičio piešinių iliustratyvumo ir jo pasakojamų istorijų individualumo ryšys iš karto sudomino parodų kuratorius ir galerijas. Tiesiog mes visi jau buvome pasiilgę intymesnių piešinio intonacijų. Tai, kad Mindaugas Lukošaitis kartu su broliu Gintautu Lukošaičiu atstovavo Lietuvą 26 - oje San Paulo bienalėje ir dalyvavo eilėje reikšmingų tarptautinių projektų, tai, kad Phaidon’o leidykla jį pristato kaip vieną įdomiausių šių dienų piešėjų, tik patvirtina jo gebėjimą nepaskęsti šiuolaikinio meno pasaulio margumyne ir likti savitu archetipinių piešinio galių tarpininku.
2009
 
Nauja paroda "IBID. Projektų" galerijoje
Aušra Trakšelytė
"IBID. Projektų" galerijoje atidaryta nauja M. Lukošaičio paroda "Piešiniai". Mindaugas Lukošaitis jaunas menininkas (gimė 1980 m.), šiuo metu studijuojantis skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Bene pirmą kartą su gausia piešinių ekspozicija "Rezistencija" autorių išvydome Šiuolaikinio meno centro parodoje "2show". 2004 m. Brazilijoje vykusioje 26-oje tarptautinėje San Paulo bienalėje Mindaugas kartu su broliu Gintautu Lukošaičiu atstovavo Lietuvai.
Paroda įdomi pasirinktu netradiciniu išraiškos būdu piešiniu. Kita vertus, tai ir pati seniausia išraiškos forma, menanti pirmykštes kultūras. Šiuolaikiniame mene piešinys niekada nebuvo laikomas atskira, savarankiška dailės šaka, o ką jau kalbėti apie šiandienos technikos svarbą ne tik gyvenime, bet ir mene. Piešinys dažniausiai tėra menininko eskizas. Piešinio paskirtis "užkabinti" pirminę menininko idėją. Kita vertus, toks piešinio nuvertinimas suteikia laisvumo, nereikia pretenduoti į šedevrą. Anot paties menininko, diskutuoti apie šiandieninį gyvenimą lengviau piešiniu, nei statant monumentus. Ar galime teigti, kad tai eskizų paroda?
Parodos ekspozicija sudaryta iš keleto dešimčių nedidelio formato piešinių serijų. Piešiniuose kartojamos temos, motyvai bei veikėjai, tačiau serijiniai piešiniai eksponuojami nesistemingai. Menininko darbų struktūra, kaip ir pati ekspozicija, chaotiška, darbai kontrastingi. Siužetas piešinyje dažnai užpildo ne visą darbo erdvę, objektai ir veikėjai formuojami nuosekliau, o likusi darbo dalis paliekama neliesta arba papildoma daiktais, eskiziniais portretais, pieštuko štrichais. Neretai M. Lukošaitis į piešinį įterpia minimalius užrašus "mergaitė ir kiškutis", "neperšaunamas" ar pan.
Menininko piešiniai ironiški, kupini fantazijos. Autorius piešia tai, ką kuria jo vaizduotė aplinkinio pasaulio vaizdus ir vizijas. "Nuo vaikystės mane piešinys žavėjo kaip sapnas, kaip žmogaus mąstymo gelmė. Piešdamas aš nebėgu nuo realybės ir nekompensuoju trūkumų savy, bet kuriu ir aptinku pasaulį, save, save pasaulyje", teigia autorius. Akcentuojamos mirties, senatvės, seksualumo temos (figūrinės kompozicijos) bei fantastiniai gyvių, automobilių, bombarduojančių lėktuvų fragmentai. Darbuose išryškėja laikinumo, mirties ir gyvenimo priešprieša, išreiškiama personažais (jaunos ir senos moters sugretinimai, sėdinčio ant žirgo ir kritusio karžygio vaizdai) ar įvykiais (naujų ir sudaužytų automobilių scenos).
Nuoširdžia vaizdavimo maniera ir siužeto interpretavimu Lukošaičio piešiniuose atsispindi savitas požiūris į Lietuvos istoriją, tautos identitetą. Tokio pobūdžio darbuose dažnai akcentuojama mirtis (karžygio), liga, senatvė (niūrus "ligos patalas", besiartinanti giltinė), vienatvė, stereotipiniai moters įvaizdžiai (sena šalia jaunos, spinduliuojančios gyvybingumu merginos) bei lietuviško peizažo, architektūros prototipai.
Antra vertus, piešiniuose atpažįstame filmų, literatūros kūrinių ir pasakų herojus mergaitė su kiškučiu primena Alisą, karys su nukirsta, "pamesta" galva tarsi iliustruoja "Raitelį be galvos". Yra ir fantastinių drakonų, pabaisų. Kiti siužetai atkeliauja iš animacinių filmų, komiksų apie kosmoso karus. Animacija bei publikuotos piešinių istorijos glaudžiai susijusios su piešinio specifika, todėl asociacijos nėra atsitiktinės.
Bene patys įdomiausi parodos darbai reflektuoja dailės istorijos kontekstą. Pastebimi Klimto varijuoti moters gyvenimo etapai (jaunystė, motinystė, senatvė), Muncho plėtota ligos, artėjančios mirties tema, Renesanso autorių anatominės studijos ar Toulouse-Lautreco šaržai. Visa tai autorius atskleidžia per savitą prizmę.
SEPTYNIOS MENO DIENOS 2005-02-25 nr. 650
 
Mindaugo Lukošaičio kitokio formato realybė
 Matas Dūda
Kartais imiesi rašymo, atrodo, tik tam, kad galų gale išsiaiškintum, ar apie tai, apie ką ketini rašyti, sugebėsi ką nors parašyti ar ne. Kartais tai būna vienintelis "iš pilvo" besiveržiantis jausmas, susijęs su aprašomuoju dalyku. Kartais susikaupi rašyti taip negreitai, kad jau beveik pamiršti, apie ką rašysi. Tada lengviau, tada kalba pati po truputį gaivina visus pojūčius, atsirandančius mąstant apie tuos atminties likučius. Gal tai pilvo atminties likučiai, po truputį virstantys kažkokia kitokia atmintimi...
Pats Mindaugas Lukošaitis savo piešinių parodą, vykusią "IBID. Projektų" galerijoje, pristatančiame tekste panašiai rašo ir apie patį piešinį, kuris jį žavi "kaip kitas realybės formatas, kaip sapnas ar kaip žmogaus mąstymo gelmė". Tų piešinėlių gal ir nelabai daug, jie gal kiek mažiau įtaigūs nei ankstesnieji autoriaus darbai, tačiau, stebėdamas juose tau svetimą, t. y. piešinio autoriaus, mąstymo gelmę, keistu būdu aptinki panašių gelmių ir savo mąstyme. Randi panašumų, bet tuo pat metu akivaizdu, kad mokėdamas piešti pats į savo piešinį iš, atrodo, panašios gelmės perkeltum kitokius "realybės formatus", nei perkelia parodos autorius. Gal čia ir nėra nieko keisto, juk jei tai tikrai mąstymo gelmė, tai ji turėtų būti bent jau panašaus pločio kaip ir mąstymo paviršius, o gal dar ir platesnė už pastarąjį, lyg kokie karstiniai ežerai su palendančiais po krantu dugnais... Žinoma, tai jokia naujiena ir tai, kad piešinys perkelia gelmę, ir tai, kad kiekvienas, nors ir aptikdamas kažką panašaus toje gelmėje, mokėdamas paišyti pažymėtų savo piešiniais kitas tų karstinių ežerų dugno vietas; o štai fotografija, irgi pažymėdama visai kitas įsivaizduojamo ežero dugno vietas, tiesiog sustabdytų paviršiaus akimirką, o tai reiškia, kad realaus pasaulio vizualumas gali tiesiog kartotis, kad ir truputį kitokiu pavidalu. Tad galbūt šis gelmės paišymas, jos piešinys aktualus tik kaip tinkamas priemonių panaudojimas? Juk vaizdas perkeliamas ne savaime, ne tiesiog iš dvasios tiesiog ant popieriaus. Tam tikras techninių priemonių (pieštukas ir popierius) arsenalas lemia tai, kas gali būti pamatyta; juk nupaišyta gali būti ne viskas, kas gali būti pamatyta nelaikant rankoje pieštuko, nepasiguldžius ant stalo popieriaus. Todėl žiūrėti su pieštuku rankoje ne tas pats, kas žiūrėti be jo. Čia jau nebe grynas matymas.
Menininkas regi turbūt visai ne daiktą, kurį paišys, o šviesų, šešėlių, elementarių formų, padarančių taip, kad tas daiktas yra, išsidėstymą. Atvaizdavimas ir yra šios regimybės perkėlimas, o piešinys būdas, leidžiantis pamatyti, kaip daiktai pasirodo, kaip daiktai tampa regimi ir t. t. M. Lukošaičio piešinys dar parodo ir tai, kaip gali būti regimas "kitas realybės formatas". Tai kartu ir prielaida, kad tas kitas formatas tiesiog kitaip "suzipuotas" tos pačios realybės tęsinys, gal net ne tęsinys, gal tai vis tas pats...
Ką reiškia matyti nematoma, atsako M. Lukošaičio piešiniai piešinyje nematoma tiesiog tampa matoma. Panašiai atsitinka ir su būtybėmis, aprašytomis, pavyzdžiui, bestiariumuose.
Bet gal M. Lukošaičiui taip tik atrodo? Ar ta nepagauta už nosies regėjimo šerdis, paties autoriaus vadinama kitu realybės formatu, iš tikrųjų yra pasaulyje? Juk užfiksuotoje regimybėje piešinyje kartais būna ypač sunku atskirti regimybę kaip iliuzinę tikrovę nuo to, kas yra iš tikrųjų. Kitaip tarus, ar tas "kitas realybės formatas" nėra tik autoriaus vidujybėje išspręsta realybės fragmentų dėlionė, su tikrąja realybe besisiejanti tik per tuose fragmentuose atvaizduotus pasaulio daiktus? Ar pasaulyje, ar tik M. Lukošaičio "manyje"?
Galbūt nelabai ir svarbu, kur toji realybė (jei ji realybė) skleidžiasi. Svarbiau, kad visa tai atskleidžia dvejopą piešinyje matomų dalykų prigimtį: vienu atveju tai iš valties matomo ežero dugno piešinys, virš vandens esančio pasaulio tęsinys, kitu atveju iš atmintyje įstrigusių gabalėlių atkurtas vaizdas, savo sandara atkartojantis arba primenantis bestiariumų būtybes...
Kaip abiem būdais atsirandantys daiktai randasi akyse, o paskui dar ir popieriuje? Šviesa, šešėliai čia yra kaip būdas pamatyti, ypač jei piešinių autorius skulptorius. Visa tai matoma tikrai ne kiekvienam, nes menininko žvilgsnis skiriasi nuo paprasto žvilgsnio, kuriam rūpi tik pačios realybės sandara, bet ne tą realybę matoma paverčiantys efektai. Piešėjui svarbu suprasti, kaip realus vaizdas yra matomas, kaip gali būti matomas kitoks realybės formatas.
Gal ir realybė žiūri į M. Lukošaitį (gal iš M. Lukošaičio į jį patį?) ir verčia jį paišyti vienaip ar kitaip? Juk menininkas taip pat pagamina pasauliui realybę, jam besisiūlančią, net jei ji pamatyta tik kaip iš valties kartais matomas ežero dugnas. Pasaulis, o, vadinasi, ir kiek kitoks jo formatas, regisi pats, menininkas nesukuria jo regimumo, galbūt išskyrus bestiariumuose besiveisiančias būtybes. Čia ryškėja tiesiog skirtingi menininkų siekiai. Nors, be abejonės, ne visi menininkai stengiasi parodyti pasaulį tokį, koks jis yra...
Jokio siurrealizmo, jokių paslapčių, jokių bestijų. Tiesiog "kitas formatas"...
Šiaurės Atėnai. 2005-04-02 nr. 743
__ Organizatoriai

Šiaulių dailės galerija

__ Rėmėjai

  Šiaulių miesto savivaldybė