Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Konceptualios knygrišystės studentų paroda KNYGA DVIEMS
__ Apie

Konceptualiosios meninės knygrišystės studentų darbų paroda „Knyga dviems“.

Balandžio 3-24 dienomis jau antrą kartą įvyko bendra Šiaulių universiteto menų fakulteto taikomosios dailės ir technologijų katedros bei Kauno kolegijos Vienožinskio menų fakulteto studentų meninės knygrišystės darbų paroda. Pirmoji paroda, surengta 2006 metais ir pristatyta trijuose miestuose, sulaukė nemažai dėmesio. Šį kartą paroda, kurios tema „Knyga dviems“, bus pristatyta tik Šiauliuose. Parodoje dalyvauja apie 50 studentų.

Knyga kaip tarpininkas, kaip laidininkas ar jungtis tarp autoriaus ir skaitytojo jau savaime netiesiogiai užmezga kontaktą tarp dviejų subjektų. Tačiau ar gali knyga paskatinti, atskleisti dar kitas bendravimo, supratimo, buvimo kartu formas ir būdus? Kaip daiktas suvienija vienam veiksmui du žmones, kai akimirkai juos sujungia viena erdvė, vienas ritmas, viena mintis ar būsena? Kaip tuomet turėtų atrodyti knyga dviems?

Parodoje vyraujantis dialogo leitmotyvas kiekviename darbe vis kitoks. Dualizmas kūriniuose išreiškiamas dviejų spalvų kontrastais, priešybes vaizduojančiais ženklais ar simboliais, dvigubu formos pakartojimu, bei kitomis meninės raiškos priemonėmis. Keliasdešimt parodos dalyvių demonstruodami amato ar meistriškumo galimybes kartu mėgina atskleisti sudėtingesnį dvasinį turinį, emocines žmogaus būsenas ar pasaulėvaizdį, ar net analizuoti komplikuotas socialines problemas.

 Visa tai pamatysite parodoje, kurios atidarymas balandžio 3 dieną 16 val. Šiaulių dailės galerijoje. Kviečiame visus, o ypač tuos, kas dviese...

Platesnė informacija apie parodą pateikta ŠU laikraštyje, Nr.3, 2009 m.

Parodos kuratorės: Rūta Taukinaitytė Narbutienė, Dalia Marija Šaulauskaitė.

__ Fotogalerija
Šioje galerijoje nėra nuotraukų
__ Atsiliepimai
„[Ne]įvykusi polemika                
                     
                      Šį tekstą sudaro XXa. 4dešimtmečio citatų rinkinys, surinktas iš minėto laikotarpio straipsnių, pranešimų ar laiškų, kuriuose amžininkai (vieni garsūs, kiti nežinomi) - bibliofilai, grafikai, patys knygrišiai - pasisako apie to meto knygrišystę, apie įvairius su ja susijusius faktus, niuansus bei problemas, o kartu apie knygą, jos kultūrą ir vartojimą. Skaitant šias citatas atsiskleidžia nuostatų ir vertinimų įvairovė, tokiu būdu tarp šių žmonių mezgasi netiesioginė polemika, o kartu mums šiek tiek ryškėja bendras to meto knygrišystės vaizdas, visuomenės požiūris į knygų įrišimus, į knygą, į skaitymą... (Kad skaitytojas geriau suvoktų kontekstą, reikia pažymėti, kad beveik iki pat II pasaulinio karo knygos iš spaustuvių išeidavo ir buvo parduodamos neįrištos, tik subrošiūruotos, laikinais popieriniais viršeliais, tad nusipirkęs tokią knygą pirkėjas pats turėdavo pasirūpinti knygos viršeliu ir kreiptis į knygrišį.) Šioje polemikoje šiandieniniam žmogui kai kas pasirodys suprantama, labai pažįstama, arba kitais žodžiais tariant, tebegyva, aktualu, nepakitę, o kai kas dėl laiko distancijos gal pasirodys nebesuprantama, nebeaktualu, naivu ar neįprasta. Šis panašumų ir skirtumų atradimas leidžia keliauti laiku, pajusti istoriškumą, lygiai kaip rankose laikant seną antikvarinį daiktą.
 
Citatų kalba netaisyta.
Sudarė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė   
 
 
Kazys Bizauskas,teisininkas, diplomatas, literatas, LR valstybės ir visuomenės veikėjas, 27 knygos mėgėjų draugijos narys.  
(„Įrišti ar ne?“ Naujoji Romuva, 1932, birželio 5, nr.23, p.534-35)
 
                      „Nebrangiai ir gražiai įrišti knygą – tai didelė problema Lietuvoje. Mūsų rišyklos dar nėra išėjusios iš gizeliavimo, arba mėgėjų būklės. Knygos įrišamos menkai, negražiai; susidaro įspūdžio, jog įrišama tam, kad tik įrišti. Mūsų rišyklose kartais nėra nė primityviausio estetinio skonio. Jei kartais duodami ir brangūs viršeliai, tai čia brangi tik įrišimo medžiaga, brangūs įrišimo pridėčkai, bet pati įrištoji knyga vis vien neteikia pasigėrėjimo, nes stinga skonio. Pagaliau, mūsų rišyklos ne pigiai ima ir už darbą.
                      Pastaraisiais laikais pas mus prie spaustuvių atsiranda jau ir mechaninių rišyklų. Jų darbas, kiek galima spręsti iš esamų rinkoje pavyzdžių, visai neblogas. Tad ir reikėtų, kad mūsų leidėjai tomis rišyklomis pasinaudotų. Esamomis sąlygomis normalinė būklė būtų, jei kiekviena į rinką išleidžiama knyga būtų prieinama nusipirkti įrišta. Ir todėl knygų leidėjai turėtų visų savo knygų dalį [tiražo] išleisti su kietais viršeliais.“
 
Vytautas Kazimieras Jonynas,grafikas
Laiškas iš Paryžiaus 27 knygos mėgėjų draugijos pirmininkui 1934.01.30
(MAB, rankr.sk., F 59, Archyvas, t.2 p.46-48)
 
„Kadangi apie knygą rašau, tai prie progos parašysiu savo keletą įspūdžių iš vienos parodos, kurią nesenai aplankiau ir kuri man labai patiko. Žinoma, pilnai tai parodai aprašyti reiktų ištiso straipsnio (nors tai būtų ji to verta). Bet čia aš noriu pasidalyti tik keleta mano gautų įspūdžių. Viena knygos mėgėjų draugija prie automobilių klubo išleido šymet savo nariams nepaprastą knygą, kurią iliustravo Chmied. Tos knygos proga buvo padaryta paroda, kur minėtas dailininkas išstatė ir anksčiau savo iliustruotas knygas, viso apie 10 štukų, išleistos visos tos pačios draugijos. Tiesa, dar nepasakiau, kad tai Graikų „Odisėja“ susilaukė tokio nepaprasto leidimo. Man būnant parodoje buvo atėjęs draugijos pirmininkas ir paaiškino savo kolegoms keletą įdomių tos knygos detalių. Iš viso išleista 4 tomai apie 100 egzempliorių. Tam buvo papjauta 11,000 ėriukų, kad pagaminti „Odisėjai“ pergamentą. Iliustruota spalvotais medžio raižiniais su priemaišais litografijos, bet yra puslapių, kurie buvo apie 60 kartų leisti per mašiną, kad išgauti reikiamą efektą ir rezultate tas kainavo daugiau 4,000,000 frankų. Aš parodoje buvau sužavėtas, ne todėl, kad ji tiek kainavo, bet todėl, kad ten mažiausias dalykėlis buvo kruopščiausiai paruoštas ir po keletą kartų išmėgintas. Antra vertus, aš buvau patenkintas, kad mes gyvename pilname knygos žydėjime ir kad yra žmonės, kas ją myli. Čia galima skaityti visa tai tiesiog pasaka, bet ši pasaka paskatino mane pažiūrėti į knygą kaip į pilną meno veikalą ir jei bus kada nors galimybės, jam pilnai atsiduoti“
 
Vilhelmas Burkevičius, teisininkas, 27 knygos mėgėjų draugijos narys.
 „Nepasiekiama ar nesiekiama?“ Pranešimas 27 knygos mėgėjų draugijos susirinkime 1934. 09. 27
(MAB, rankr.sk., F 59, archyvas, t.2, l.74-79)
 
                      „Pažiūrėkime tik, kaip mūsų bibliofilybės laukai dirvonuoja. Visai patikimi, neitralūs mums piliečiai štai ką „gazetose“ pradėjo rašyti // cituoju žodi žodin: „Kaune nuolat dygsta didžiuliai gydytojų, inžinierių, advokatų namai, - moderniški, brangiai kaštuojančių baldų ir visokių patogumų pilni. Veltui tokio pono bute žvalgysiesi knygų spintos. Šeimininkas turėjo pinigo penkių aukštų namams pasistatyti, turėjo pinigo brangiems baldams, sugraibė žmonos ir dukterų papuošalams, tik, vargšas, niekaip nepajėgia sukrapštyti kelių litų Kudirkos, Valančiaus ar kurių vėlesnių mūsų rašytojų kūrinių rinkiniams, mūsų dailininkų paveikslams“.//
                      Pivoša įspėja ir duoda mums praktiškus patarimus, kalbėdamas apie „naujus vėjus knygų skolyboje“: reikia, sako, pasiskolinusį knygą būtinai nufotografuoti, taip pat, kaip su nusikaltėliais daroma. Kitokiomis sąlygomis knygos duoti negalima. O jei duoti galima, tai laukti ją grąžinant tikrai negalima.“//
                      Netenka abejoti, kad tai tikri mūsų kasdieninio gyvenimo vaizdeliai. Ir mūsų dabartinio „Metraščio“ knygos platintojai galėtų įdomių dalykėlių papasakoti. Pasiturįs, net turtingas, inteligentas, gal ir „visuomenės veikėju“ laikomas, „žinomas“, kultūringas žmogus, kartais dar ir rašytojas – menkoms, palyginti, knygos įgyjimo išlaidoms pasipriešinti nesivaržo labai šiurkščiais atsikalbinėjimais. Toksai yra pilkasis mūsų gyvenimas, kur knygos „mėgėjas“ gali dažnai atrodyti ne tik juokingu, bet ir nenormaliu gyvūnu.
 
 
L.R., žurnalistas.
(„Dėmesio knygrišystės amatui“, Amatininkas, 1936, nr.24, p.2)
 
                      „Knygrišių specialistų Lietuvoje jaučias trūkumas. // Žinoma, lietuvių knygrišių yra, tačiau gerų specialistų labai maža. Dauguma lietuvių knygrišių knygrišystės amato yra pramokę kalėjimo dirbtuvėse. Kalėjimo knygrišykla atlieka nemaža knygrišystės darbų. Tačiau šios knygrišyklos darbai pasižymi savo pigumu, o darbo tobulumo atžvilgiu pasigirti negali. Buvę kalejimo knygrišyklos klientai kreipdamiesi į privačius laisvus knygrišius su užsakymais, dažnai nusiskundžia, esą kalėjimas pigiai darbą atliekąs, todėl ir laisvasis amatininkas turįs už savo darbą per brangiai nereikalauti. Tokiu būdu pirmoje eilėje statomas ne užsakymo kokybės klausimas, bet kainos pigumas. Be kalėjimo dirbtuvių knygrišiams konkuruoja neaukšos kvalifikacijos knygrišiai, kurie keleta mėnesių bendradarbiaudami su knygrišiu meta praktiką, ir pradeda dirbti savarankiškai, įsigydami vieną peilį. Toki knygrišiai dirba už labai žemą atlyginimą, darbų gerai neatlieka, ir tokiu būdu žemina patyriusio knygrišio specialisto vardą.
                      Knygrišio amatas reikalauja kruopštaus ir atydaus pasiruošimo tiek technišku, tiek teoretišku požiūriu. Kaip šiuo metu tinkamai gali pasiruošti knygrišiai specialistai, jeigu iki šiolei nė prie vienos amatų mokyklos nėra knygrišyklos amato skyriaus, nėra nei trumpalaikių, nei ilgalaikių knygrišiams amatininkams kursų. Todėl knygrišiai amatininkai praeina vienintelį amato pasiruošimo etapą – praktikos stažą pas daugiau patyrusius amatininkus. Žinoma, turinčiam įgimtus gabumus ir to užtenka. Atsidavęs knygrišyklos amatui ir norėdamas šioje srityje progresuoti, ras galimų tobulinimosi priemonių. Kaip ir kiekviename amate, o ypač knygrišyklos darbe, reiškiasi perdėm tapybos meno tendencija. Įvairūs knygų viršeliuose ornamentai, ornamentų kompozicijos, imitacijos priduoda atliktam darbui didesnės vertės. Todėl knygrišys turi būti iš dalies ir menininkas. Tik sujungus technišką darbo atlikimą ir menišką nuovoką gaunasi tikrai žavus ir vertas dėmesio knygrišio darbo vaisius.“
 
Knygrišys
(„Dėl knygrišystės amato“, Amatininkas, 1936, nr.25, p.2)
 
                      „Teigimas, kad daugelis lietuvių knygrišių amato pramoko tik kalėjimo dirbtuvėse ne visai yra tikras. // Kuriems teko pabūti kalėjime ir pramokti knygrišystės amato – išėję laisvėn vieni susirado didesnėse dirbtuvėse darbą – kiti užsiėmė kitokiais darbais.//
                      Kalėjimas jau nuo seniau daro laisviems knygrišiams didelę ir žalingą konkurenciją ir Darbo Rūmai šiuo reikalu savo laiku padarė reikiamus žygius, bet pasėkų kol kas dar nesimato.
                       Tokių knygrišių, kurie keletą mėnesių pasimokę pas savarankiškus knygrišius imtų dirbti savarankiškai, yra nedaug. Mat, kad ir vieną peilį įsigyti nėra jau taip lengva, nes čia reikia apie 200 lt. Kapitalo. Seną, vartotą peilį (mašina būtiniausia) taip jau nelengva ir nepigu gauti.
                      Kaip savo laiku „Amatininke“ buvo rašyta, kad „knygrišystė – ne peckelių amatas“, tai jai pasiruošti reikalinga pasiryžimo, kantrybės ir pamėgimo. Kas šių savybių neturės, menkas bus knygrišys.
                      Norįs būti geru knygrišystės meisteriu – būtinai turi sugebėti projektuoti, braižyti ir orientuotis meno dalykuose.“
 
 
Vilhelmas Burkevičius,teisininkas, 27 knygos mėgėjų draugijos narys.
(„Pagrėbstai“, 27 knygos mėgėjų metraštis, 1937, t.2, p.51)
 
                      „Per 1936 metų neramumus Prancūzijos sostinėje vienas senas fanatikas-knygrišys būk tai ramiai pareiškęs savo įsitikinimą, kad jam darbo visada užteksią, nes žmonės, kurie mėgsta gerai savo knygas įrišti, nelengvai savo įpročius keičia. „Tegu gatvė sau ūžia! Tai ne naujiena! Visa tai jau yra buvę“, sako šis savotiškasis filosofas. Tokią žinią praneša žurnalistas vienos šių metų Paryžiaus 200 knygų aptaisų parodos proga, kur galima buvo įsitikinti, jog ir visagalis laikas yra bejėgis prieš knygrišio meistriškumą bei gabumus ir savininko meilę gražiai knygai.
                      Ne naujienybių, bet šiaip labai įdomių kontrastų iš knygų pasaulio galėtų mums šis senas knygrišys papasakoti. Jisai žino, kaip patvari yra, apskritai, žmogaus ištikimybė senoms idėjoms, nežiūrint visų matomų pasaulyje pasikeitimų. O tas pasikeitimas eina, mums atrodo, prie visų žmogaus gyvenimo reikalų mechanizavimo. Ar negali rašytojas ir knygininkas pamanyti, kad ateina jau ir knygai galas? Juk jau ir šiandie matome, kad dienraščio informacijos greit nebepajėgs su radio konkuruoti.
Ar negali ateiti laikas, kai nebeskaitysime, o klausysime žmogaus žodžių? Kaip tada jau būtų su esamąja knyga ir jos mėgimo kultu? Žmonių generacijoms keičiantis, ištikimybė senosioms idėjoms turėtų baigtis vienos kitos kartos gyvavimu. Ar galima to išvengti? Keistoka ir skaudu šiandie knygos ištikimam draugui apie tai ir pagalvoti“
 
J. Ka-tis, žurnalistas.
(„Amatų mokyklose mokslui prasidėjus“ Amatininkas, 1938, nr.18-19, p.256)
 
                      „Neseniai viename dienraštyje teko skaityti dvi viena kitai prieštaraujančias žinias. Kronikoje buvo gražiai parašyta, kaip maža pas mus mokama knygrišystės amato ir kaip to amato specialistai yra šiandien reikalingi, kai tuo tarpu to pačio numerio sklebimų puslapyje skaitome: „Moku prancūzišką knygrišystę. Atsiliepkit bent 10 klientų, kad neičiau į viešuosius darbus...“ Nenagrinėsime šių, viena kitai prieštaraujančių žinių gilesnių priežasčių, tačiau lai bus įspėjimas, jei jau dabar yra tokių pavyzdžių, tai kas bus kai mokykla išleis dar bent dvidešimt ar daugiau knygrišystės amato specialistų?“
 
 
 Zigmas Malašauskas,  knygrišys.
(„Nenormalumai knygrišystės amate“, Amatininkas, 1939, nr.17-18, p.229)
 
                      „Kada ėmiausi mokytis tikrosios knygrišystės, mano kolegos - konkurentai juokdavosi: girdi, čia ne Paryžius, nieko nenustebinsi, nes čia niekas nesupranta skirtumo tarp paprastos ir tiksliosios knygrišystės. Kits gal ir supras, bet nenorės brangiai mokėti. Tiesa, tokių, kurie matytų skirtumą tarp mano ir kitų pusodinių įrišimų yra, bet kad mokėtų skirtumą teisingai įvertinti – tokių labai mažai. Man juos sunku įtikinti, kad tobulam (ekzaktiškam) įrišimui reikia 2-3 kart daugiau laiko sugaišti, negu paprastam. Čia ir glūdi visa tragedija. Vadinas, net Kaunas, pretenduojąs į didmiestį, neišgali išlaikyti nė vieno geresnio knygrišio...
                      Mes turime daug gražių rūmų, reprezentacinių įstaigų, turtingų namų savininkų, gausių organizacijų, nėra mados, kaip kad kitų šalių miestuose turėti gražiai meniškai įrištų knygų. O juk knyga – tas žmogaus turtas – turėtų būti laikomas, didžiausioj pagarboj.
                      Arba vėl. Bankams ir kitoms įstaigoms reikalingos kontorinės knygos. Jas įrišti reikia atsidėjus, ne juokais,// Tokias knygas pagaminti didesnės įmonės paprastai renka pasiūlymus kas pigiau pagamins. Dažniausiai darba atiduodamas už žemiausią kainą. Mes žinome, kas žemiausias kainas pasiūlo... Darbą atlieka, ima tas knygas vartoti ir po kiek laiko tos knygos ima irti. Mat pigią mėsą – šunys ėda... Čia kyla nepasitenkinimas visų knygrišių adresu “peckelių“, „nemokšų“ siuntimas. Kas kaltas? Kaip tik tos įmonės, kurios susigundo „žemomis“ kainomis.//
                      Bendrai pasakius, mūsų knygrišystė ant tiek yra nusmukus, kad liūdna net ir prisiminti. „Knygrišiai“, kurie stengiasi pigesnio, bet daugiau darbo sumedžioti, materialiai laimi geriau, nors amato prestižui labai kenkia. Nes greičiau dirbant, tenka bet kaip sukabinti, kad tik tam kartui laikytų..“
 
Vilhelmas Burkevičius, teisininkas, 27 knygos mėgėjų draugijos narys.
„Apie trečiąją savo biblioteką“. Pranešimas 27 knygos mėgėjų draugijos susirinkime 1939.11.27 (MAB, rankr.sk., F 59, Archyvas, t.3 p.352-358)
 
Studentaujant Petrapilyje „Knygos aprengimas ar papuošimas – nežinomi man tada buvo dalykai. Impozantiškose didmiesčio knygų vitrinose tegalėjau puošniomis knygomis gėrėtis. Pirkėjas eina ir perka, „bosiakas“ žiūri prie vitrinos ir seilę varvina. Ar ne taip pat amžinai einasi ir prie juvelyro parduotuvės. Ką galėjau įsigyti puošiau širdies šilima, kas neabejoju knygai maloniau už visus „marokenus“, medžio raižinius, numerius, dedikacijas ir kitas prašmatnybes... Knygos mylėtojo sielos gilumoje jau tada ( ir dar anksčiau) kas tai žodžiais neišreiškiamo dėl viso to jautėsi.“
// „taip mano draugai [knygos] stovį – nevienodai apsitaisę, kaip ir žmonės: tuščias frantas, puikuolis – žiba aukso raidėmis, o tikras aristokratas, dvasios didžiūnas – kukliu švarkeliu apsivilkęs, net odos nugarėlės jam knygrišys nedavė.“
// „Gyvenime taip jau kažkodėl išeina, kad tik tas save bibliofilu vadinti tegali, kam prieinamas yra brangus spaudinys, kas gali ir nori jį „marokenan“ aprengti. Yra visgi žmonės, kurie ir patys nežino, kad jie yra tikriausi bibliofilai; jie savęs taip ir nevadina.“
// „Su gerais draugais reikai gerai ir apsieiti – sako išmintingi žmonės. Taigi, knygos mėgėjas, nekalbant apie jos mylėtoją, negali nepasirūpinti jos praktišku ir gražiu aprengimu, aptaisymu, pagal savo išgales. Bet Kaune pirmoji tam kliūtis – mūsų knygrišių liga – alkoholizmas. Nelengva jų prisiprašyti, visi jie yra nerangūs „samoučkos“ ir reikalingi konkrečių nurodymų, kurių ir pats užsakytojas dažnai negali duoti. Vardų neminiu, bet visus gerai pažįstu ir sakau: jie nėra knygininko draugai. Vargas, skurdas, ašaros! Lauksime mūsų Amatų mokyklos jaunuosius meistrus. Reiks dar ilgai ir rimtai pasimokyti, kaip čia verstis, kad knygos-draugai padoriai apsirengtų“
 
Tadas Lomsargis, knygrišys.
„Apie knygų įrišimą“. Pranešimas 27 knygos mėgėjų draugijos susirinkime 1939 04 27
(Leonas Gudaitis. Tadas Lomsargis, Vilnius, 1995, p.129-130)
 
                      „Gyvename laikus, kuriuos nežinau ar galima būtų tiksliai apibūdinti. Juk tai, kas sukurta vakar ir kas sukurta prieš daugel šimtų metų, šiandien kabo ant plauko, kuris kas minutė gali nutrūkti ir viskas pavirsti dulkėmis. Tam, atrodytų, padeda tobuloji XX amžiaus proto sielos ir ranku darbo harmonija – harmonija, kuri sugebėjo sukurti tobulą techniką, bet deja, nesugebėjo nukreipti jos ten, kur ji tikrai yra reikalinga ir būtina. Apie tai aš užsiminiau tik dėl to, kad jei šiandie mes čia susitikome, mūsų susitikimas yra ypatingas: jis turi gal kiek kitokius tikslus negu šių dienų tikrovė mums sako. Teigiamo ir neigaimo dinamizmo apsupti, mes kalbėsime apie knygų įrišimą. Kalbėsime apie tai, kaip geriau aprengti ir kokį rūbą duoti toms ištikimoms mūsų nebylioms draugėms – knygoms.//
                      Šiandien jau daug kur rasime stilingai įrengtų butų, kuriuose galima gėrėtis geriausių amatininkų ir menininkų darbais, bet „stilingumo“ knygų spintoje verčiau nepastebėti. Tos disharmonijos savo stilingame bute gali nepastebėti madų apsvaiginta dama, kurios rūpesčiai savimi niekada nesibaigia, bet sunkiai yra suprantamas rašytojo, menininko ar kito kurio proto ir sielos darbininko nepastabumas.
                      Kad ne visiems tad galima taikyti, jau rodo XXVII knygos mėgėjų draugija, kurios nariai knygos nematuoja milimetrais ir nesveria gramais, o rūpinasi tikrai gera – gerai atspausta ir gerai įrišta – knyga. Yra, žinoma, ir pavienių žmonių, kurie rūpinasi savo knygomis, tik klausimas, ar tat jiems taip sekasi, kaip jie norėtų, ir kieno kaltė, jei jų knygos neatrodo taip, kaip atrodyti turėtų.
                      Kiekvienam yra žinoma, kad knygos įrišamos tam, kad jos būtų apsaugotos, todėl įrišimui svarbūs du dalykai: tobulas techninis darbas ir tinkama medžiaga. Abu juos tinkamai sujungus, galima ne tik kokybiškai, bet ir meniškai įrišti. Ypač tai svarbu šiandien, kada nė viena darbo ir gamybos sritis nebegali nutolti nuo meninio medžiagos ir formos supratimo. Kadangi šioje srity negalima vadovautis jokiais madų diktatais, tat turi žinoti bei pajausti ir knygų savininkas, ir amatininkas. Vien tik dėl to žinojimo ir pajautimo stokos mūsų knygos įrišamos visai prastai. Mes turim dirbtuvių, kurios techninį darbą sugebėtų padaryti pakenčiamai, bet nenusimanoma apie medžiagą ir nesuprantama, kaip kokia knyga turi ar gali būti įrišta. Pagaliau ir pačių užsakytojų pageidavimai dažnai būna ne visai vykę, todėl, manau, pas mus ir atsirado toks chaosas. Bet, kita vertus, vargu ar to chaoso nusikratysime, kol knygą vertinsime tik pagal faktinę jos kainą. O juk reikia nepamiršti, kad knyga yra ne vien pavienių asmenų, bet ir visos tautos kultūrinio lygio matas: ji turės ateinančioms kartoms paliudyto dabartinius mūsų dvasios turtus.“
__ Organizatoriai
Šiaulių dailės galerija
__ Rėmėjai
Šiaulių dailės galerija