Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Elvyros Kairiūkštytės grafikos paroda DEGINANTIS GYVENIMO ARTUMAS
__ Apie
Elvyra Kairiūkštytė: meno viengungė
Ramutė Rachlevičiūtė

Retrospektyvinė Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) paroda „Deginantis gyvenimo artumas“
surengta Vilniuje, „Arkos“ ir „Akademijos“ galerijose šių metų balandžio–gegužės mėn. Dabar pristatoma Šiaulių dailės galerijoje.
...meno kūrinys yra vienintelė priemonė atrasti prarastam laikui...[1]
Elvyra Kairiūkštytė nebuvo Okeanijos salose kaip Emilis Nolde ar Maksas Pechsteinas. Nekolekcionavo afrikietiškų artefaktų kaip Pablo Picasso ar André Bretonas. Kaip Henry’s Moore’as nestudijavo priešistorinio meno, majų skulptūrų Britų muziejuje Londone. Lietuvių menininkė nebuvo niekur iškeliavusi už Lietuvos ribų, išskyrus du kartelius – 1990-ųjų rudenį į Oslą su personaline grafikos darbų paroda ir į Krokuvą. Jos kelionių žemėlapyje svarbiausias maršrutas buvo Vilnius–Kuršėnų vaikų namai.
Ne kelionės plėtė dailininkės akiplotį, o meno knygos, grožinė ir filosofinė literatūra. Kad pieštum, linoleume raižytum vaizdinius, prisodrintus aborigenų, ikikolumbinės Amerikos indėnų ar Edwardo Muncho bei kitų modernistų kūrinių dvasios, Elvyrai užteko klajonių dailės albumų puslapiais. Kaip ir didžiumai menininkų priklausomybės metais…
Rasta prie kūdikių namų su rašteliu – „Elvyra Kairiūkštytė, gimusi 1950 metų lapkričio 15 dieną“. Pamestinukė, taip ir nepažinusi nei vieno savo kraujo giminaičio (nors ir dėjo nemažai pastangų). Meno pasaulis buvo tikrasis, realusis jos pasaulis, o menininkai buvo jos artimiausi ir brangiausi giminės. Jų portretai sudaro didžiulę galeriją, kuri buvo pristatyta „Arkos“ galerijoje.
Edmundas Saladžius – kaip vyresnysis dvasios brolis („E. Saladžiaus portretas“, 1972; „Saliamonas“, 1973 ir 1983). Jo portretus Elvyra sukūrė jau pirmais ir antrais studijų Lietuvos valstybiniame dailės institute metais. Kūrė jų ir vėliau. Koks egzotiškas ir teatrališkas personažas – su raudonu fesu tarsi iš Théodore’o Géricault paveikslo (ir toks pat romantiškai dinamiškas), su iškalbinga pantomimos artisto ar van Dycko tapytų plaštakų rafinezija. Nepasakytum, kad tai menininkas, išniręs iš nykios sovietinio meto kasdienybės. Ne menkiau išraiškinga ir Antano A. Jonyno povyza, primenanti Renesanso menininką (sunertų pirštų gestai, kompozicija tvirta lyg fachverko konstrukcinė sąranga).
Jos talento savaimingą gaivalą, improvizatorės užmojį atskleidžia faktas, jog būdama gera piešėja, portretuojamųjų iš natūros nepiešdavo, net studijų metais. Elvyra piešdavo iš atminties ir jos vaizduotė, charakterio pagava buvo nepriekaištingai tiksli, autentiška. Bendraudama, stebėdama menininką ji „pagaudavo“, o po to portretuose – iš esmės tik per siluetą ir kompoziciją – perteikdavo nevalingą kūno (torso, vienaip ar kitaip sudėtų rankų būdingą judesį, galvos kryptelėjimą) atmintį, apie kurią rašė Marcelis Proustas: „ ...esama nevalingos kūno atminties. (...)
Kojos, rankos pilnos sustingusių prisiminimų.“[2] Glotnų, it aksomas, Dalios Kasčiūnaitės liemens posūkį ir kovingai išskleistų plaštakos pirštų vėduoklę; bekraujį, tarsi glamžyto šilko, Jolitos Skablauskaitės veido glebumą ir dekadentinį indiferentiškumą šiapusinio gyvenimo realijoms; fizine prasme neaukšto, bet kūrybine prasme didingo, galingo Mindaugo Skudučio stovylą; nuo įtemptų meninių ieškojimų surauktą režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kaktą. Čia gali pridurti, kad Elvyros Kairiūkštytės menininkų portretai yra akyti prustiška prasme: „ (...) kokie akyti yra daiktai dvasiai ir kaip jos prisigeria.“[3]
Kūrybinis darbas anuomet buvo suvokiamas ne tik ir ne tiek kaip profesija, užtikrinanti pragyvenimą, o pirmiausia kaip tarnavimas artes liberales ir paguoda dėl šio pasaulio menkybės. „Aš buvau privilegijuota nuo mažens“, – išdidžiai tvirtindavo Elvyra. Gabi, įstabiai piešianti mergaitė vaikų namuose buvo atleista net ir nuo tų nedidelių kasdienių buitinių darbelių. Buitis jai visai nerūpėjo, net žemino kaip žmogų ir menininkę. Garbingas menininko statusas Elvyrai leido pasijusti Edeno meno sodo gyventoja ir mėgautis meno savipakankamumu, leido užmiršti priklausomybės metų bejėgystę, medžiaginius nepriteklius ir egzistencinę našlaitės širdgėlą. Elvyra ištikimai laikėsi contemptus mundi – žemiškojo pasaulio ignoravimo nuostatų, nors mokėjo susikurti stabiliai kuklią, nors ir skurdžią buitį. Kol sukosi bohemoje, intensyviai kūrė ir šurmuliavo meniniame gyvenime, vienatvišką kankinystę nelabai juto. Vėliau ją užburdavo jaukūs šeimyniški namų aromatai – tik ką iškeptų blynų, pyragų ar drėgnų, išskalbtų vystyklų kvapai.
„Ką aš valgau – niekas nemato, o kaip apsirengusi – pastebi visi“. Bohemiško gyvenimo ekstravagantė, gyvenime Elvyra vaikščiojo it kukli pelytė, vilkėdama duksliais dažniausiai ochros spalvų megztiniais (kokius tuomet mažai kas nešiojo). Kuršėnuose išmokusi megzti, ji numegzdavo sau ir savo draugams faktūrinius raštuotus megztinius. Tačiau estampuose Elvyra smogė iš peties.
Aštuntąjį dešimtmetį lietuvių moterų grafikoje vyravo lyrinė tėkmė (trapūs, fragmentiški supoetinti ir romantizuoti gamtos, apskritai pasaulio vaizdai). Elvyros Kairiūkštytės grafika yra savitai susijusi su tradicija (ypač su Viktoro Petravičiaus nežaboto primityvizmo galia) ir nuo jos atplyšusi. Elvyros estampų kompozicijos, nesvarbu, ar vaizduojama „Paskutinė vakarienė“ (1980), ar „Sena istorija“ (1983), pasižymi simultaniškumu, t.y. estampe menininkė pateikia scenas iš skirtingų erdvėlaikių. Viename lakšte gali sutikti senųjų asirų, Egipto, Graikijos, ir klasikinės, ir modernios meno epochos personažus.
Meistriškai kurdama juodų ir baltų dėmių grafiką, dailininkė puikiai jautė spalvą: tiek vesdama temperamentingą dviejų ryškių spalvų dialogą (pvz., raudonos ir žalios estampuose „Skridimas“, 1982; „Degimas“, 1983), tiek dėliodama kontrastingų spalvų dekoratyvius akcentus ir atskleisdama psichologinės charakteristikos niuansus (violetinės, mėlynos ir raudonos deriniai Jolitos Skablauskaitės portrete), tiek rinkdamasi rafinuotus pastelinius atspalvius (improvizacijose „Žemė“, „Žmonės“, „Vanduo“, „Saulė“, visi 1980).
„(...) kartą imi ir persisotini dalykais, apie kuriuos pernelyg daug mąstei.“[4] Atėjus kūrybinio nederliaus metams estampo srityje (juos intensyviai kūrė iki 1987 metų), nuo devintojo dešimtmečio pabaigos Elvyra ėmė kurti piešinius, kurie ilgainiui darėsi ne tik vis reikšmingesni, bet ir virto vienintele jos kūrybos raiškos forma. Piešiniai, kurių paliko daugybę – savotiško batalinio žanro kūriniai. Laikoma, kad senovės asirai išrado ir pamėgo nuoseklaus pasakojimo per atskirus epizodus manierą. Vaizdinė kronika puikiai atskleidžia Ašurnasirpalo II Nimrude, Senacheribo ir kitų karų vaizdus. Elvyros piešiniuose vaizduojamos kovos primena senovės Graikijos kentaurų ir lapitų bei Heraklio mūšių su amazonėmis vaizdus ar Gigantomachijos sceną iš Didžiojo Dzeuso altoriaus Pergame. Taigi jos piešiniai taip pat yra savotiškų, šįkart dvasinių, batalijų atspindžiai su akivaizdžia šventumo ir pamišimo ambivalencija (pridurtume).
Tai savotiški psichomachijos dokumentai – iš visų galių besikaunančios laisvos, nepavergtos kūrybinės valios su gožiančia, pragaištinga šiapusybe. Intensyvi, iki pervargimo sekinanti savityra ir dvasinės savasties prasmėkūra, kai susideginama tam, kad dar kartą pakiltum dvasinėje kovoje – jau kitame piešinyje: „...mistinis vidujybės pranašumo pripažinimas prieš išorybės pasaulio iliuzinį kūniškumą“.[5]
Dievažmogiai, grifai, kiklopai ar kitaip gudragalviškai pramanytos žmonių figūros su keletu veidų, su dažnai sumainytomis atskiromis gyvūnų kūno dalimis persmelktos juslinių geidulių tikrenybės, vienaragio ilčių, falinių gyvačių ir spiralinių formų. „Vaizduotė, mintis gali būti patys savaime nuostabūs mechanizmai, tačiau jos gali būti inertiškos. Tad kančia jas išjudina.“[6] Jos yra tarsi mažiau ar daugiau pažaboti, bet iki galo nesutramdyti „išvirkščio pasaulio“ instinktai, Dantės Pragaro iliustracijos ar dykumos atsiskyrėlio šv. Antano vizijos. Jos įkūnija Eros – aistrą ir apskritai gyvybinę, kuriančiąją slėpiningųjų meilės galių pritvinkusią energiją, su meilės kazuistika ir meilės ligomis bei niekad neišsipildančiu nepasotintos meilės siekiu. Saldūs šiurpuliai, erotiškumas jos piešiniuose stiprėja, regis, naikinant figūrų kūniškus matmenis, tirpdant apimtis, „šiukšlių maišo“ apvalumus. „Kaip geometras apvalo daiktus nuo apčiuopiamų savybių ir mato tik jų linijinį substratą (...).“[7] Ir vėl, kaip ir ankstesnių metų menininkų portretuose, Elvyra išmoningai kalba tik per kūniškai suvilnijusius figūrų siluetus. Ir pasako viską.
Tie ilgi (neretai iki 3 metrų) vienu užmoju nupiešti piešiniai yra laisvės išraiška kūrėjos pasąmonės saviraiškai. „Iš mūsų pačių kyla tik tai, ką išplėšiame iš tamsos, glūdinčios mumyse, ir ko kiti nežino.“[8] Jie yra tarsi mįslingo Elvyros minčių, išgyvenimų labirinto eskizai. Niekad nesibaigiančių, atskirais gabalais sudalintų, bet vaizduotėje viena su kita susijungiančių įvairiabalsių motyvų pynė turi giminingų bruožų su prieškarinio siurrealizmo automatiniu piešimu, archetipinės fantazijos vaizdiniais, su mitiniu CoBrA’os, antrosios primityviojo ekspresionizmo bangos vaizdingumu, kuris įkvėpimo ėmėsi iš priešistorinio meno ir primityvių kultūrų artefaktų (totemų, fetišų, magiškų ženklų, kaukių).
Arthuro Schopenhauerio žodžiais tariant, protas tarnauja gyvuliškumui, valiai gyventi, tačiau proto pažinta kančia bei būdas jai įveikti – tai valios gyventi paneigimas.
Ramutė Rachlevičiūtė
__ Fotogalerija
__ Atsiliepimai
__ Organizatoriai

Šiaulių dailės galerija

VDA galerija

__ Rėmėjai