Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Ugniaus Ratniko paroda STORY
__ Apie

Ugniaus Ratniko paroda „Story“ taip pavadinta ne atsitiktinai. Išsaugodamas drobės paviršių, U. Ratnikas jį paverčia perregimu, atmosferiniu sluoksniu, kuriame braižomos didžiaakių angelų, kūdikių, velnių istorijos. Taupūs piešiniai sprogsta nuo emocijų pertekliaus, nuo suvaidinto ir tikro liūdesio, išgąsčio, pykčio, laukimo. U. Ratniko darbai primena pagrindinių būsenų ikonas, tačiau tai nėra klasikinių ikonų reminiscencijos. Autorius įdomiai jungia ekspresyvų, taupų piešinį su masinės, populiarios kultūros elementais, nekaltas vaikiškas emocijas su dusinančių košmarų šešėliais. Priešingai nei už tirštų potėpių širmų pasislėpusi S. Maslauskaitė, šis tapytojas supa žiūrovą daugybe emocijomis perpildytų, atvertų akių. Jose ilgesys ir baimė iki nepadorumo atviri. Autorius tarytum sako: nori tikėk, nori ne, bet čia tikras motinystės švelnumas, o štai čia – tikros laimės spalvos. Taip šis autorius savo grafiškais paveikslais savitai sujungia statiką ir ekspresiją, ašaras ir juoką. Tai kvailiojanti, verkianti, liūdinti, nustebusi ir žiopsanti tapyba. Smulkiadantės vaikystės grimasos, kvailaveidė Madona ir pasenusios vaikų akys. Toks atviras, nervingas U. Ratniko pasaulis.

Virginijus Kinčinaitis

__ Fotogalerija
__ Atsiliepimai

Man visur pakeliui - Ugnius Ratnikas

Ugnius Ratnikas, „terlioja“ nuo jaunų dienų, kuomet ir atrado savo talentą tikslingai mosikuoti teptuku. Menininkas personalines ir grupines parodas rengia nuo 1991 metų, nuo kada dalinasi savo patirtimi su jaunimu, stokojančiaisiais prasmingų užsiėmimų, ir, ateityje, planuoja pasiekti jauniausią skaitytojų auditoriją šiuo metu kuriamomis pasakomis bei jų iliustracijomis. Ore.lt dar besibaigiant pavasariui aplankė Ugniaus Ratniko parodą Tapatybė Vilniaus Fotografijos Galerijoje. Nuo tada atsidarė dar viena, Ugniui įprastesnės technikos - tapybos - paroda, jo gimtuosiuose Šiauliuose. Norintieji susipažinti su tapytojo STORY, dar turės gražaus laiko, iki rugsėjo 6 dienos, apsilankyti Šiaulių Dailės Galerijoje. Daugiau apie Ugniaus Ratniko kūrybą rasite paties menininko virtualioje galerijoje: www.ugniusratnikas.info

Elma Paulauskaitė 2008-09-01

Susitinkame, simboliškai, mokyklos baigtuvių dieną. Kurgi nepaklausi: Kokie jūsų prisiminimai apie mokyklą?

Įdomus laikas buvo.

Geras mokinys buvot?

Ne, blogas. Kaip pasakius, normaliai kažkiek mokinaus. O paskutiniais metais visai nesimokiau, ir pamokų nelankiau ir mokytojam, tėvam bėdų buvau pridaręs. Buvau iš tų sunkiai auklėjamų paauglių.

Bet ar geri prisiminimai?

Įdomus periodas.

Tapyti, tapatybė, tapti - bendrašakniai žodžiai, kaip susitapatinote su tapytojo gyvenimo būdu?

Man atrodo spontaniškai atėjo ir tiek. Kita vertus, kaip yra su tais menais. Kai pagalvoju, būdamas trijų ant sienų paišinėjau, po to patiko šiaip paišyt, po to dailės mokyklą lankiau, bet irgi, kaip sakau, buvau sunkus paauglys, tai man ten nelabai ėjos. O po to savaime. Vieną kartą būdamas 18-os metų pasiėmiau tokį kartoniuką ir nutapiau paveiksliuką ir pajutau, kad galiu tapyt, ir tai man buvo labai labai geras darbas. Pats save nustebinau.

Ką tada nutapėt?

Tokį veikėją užmigusį prie kavos puoduko. Tokį darbiuką nutapiau, ir pats apakau, kad moku terliot. Dabar dar turiu aš tą darbą, jis toks paprastutis, bet tada man buvo gatava, primečiau, kad labai kietas. O po to po truputį sau terlinaus terlinaus, ir po to su tokiu veikėju susipažinau, kuris irgi tapė. Jei tikrai tai iš senų laikų pažįstamas, mes netgi vienam kieme gyvenom, bet jis buvo 5 metais vyresnis, irgi tą pačią mokyklą lankė, toks chuliganas kaip reikiant buvo. Tai va, jis irgi tapyba užsiėmė ir mes kažkaip su juo susipažinom, ir būtent jo darbai įkvėpė, o jis tapė tokiu dideliu formatu ir taip net ir dabar žiūrint, jis stilistiškai labai skyrės nuo aplinkos, ką buvau iki to matęs. Man tai labai didelį stiprų postūmį davė, tikrai labai stiprų postūmį, būtent terliot. Tai irgi tokia romantiška paauglystė, tokie kažkokie klajojimai galvoje buvo, apie menininkų gyvenimus - pasiskaitydavau visokius Gogenus, Van Gogus, irgi gal tiek ta pusė, kad jie tokie pričiuožę veikėjai buvo, tai mane ir įkvėpė, tokie tie keliai. O po to eini eini, taigi labai įvairių tų fazių išgyveni, ir išraiškos, ir save, kaip menininką, gal kitaip supranti, savo tą judėjimą, į ką judi, kitaip supranti, keičiasi visa ta dinamika.

Menininkų gyvenimo būdą dauguma asocijuoja su kava, nemiegu, nevalgymu, chaosu. Ar įsivaizduojat save atvirkštiniame scenarijuje - kuomet kūryba vyktų struktūruotoje, monotoniškoje aplinkoje?

Aš ką galiu pasakyt, kad šiai dienai, be jokių melagysčių, guluos beveik visą laiką 11 valandą, labai retai kada pusę 12, ne, įvairiai pasitaiko, bet šiaip stabiliai guluos 11, keliuos 6, stabiliai. Atlieku kažkokias, pavadinkim praktikas. Tik tiek, kad nevaikštau į kažkokius darbus, kažkokių šefų neklausau, ir ta kūryba įvairių fazių, bet pas mane gyvenimas šiaip yra ganėtinai, pavadinčiau, nu pagal aplinkinius (o mano nuomone jie menoriai atsipūtę), aš toksai pakankamai disciplinuotas, bent save prilaikau prie disciplinuotų. Nors buvo periodų, kai buvo 25 metai, tai buvo va kaip tas įvaizdis, chaotiškas ir taip anaip, bet matyt tuo periodu to reikėjo. Dabar elementariai taip nebeišeina - vakar bobutę savo palaidojau, tai užvakar naktį sėdėjom, ir viskas, vieną naktį prasėdėjom ir kitą dieną kaip per galvą gavęs vaikštau. Viskas, nebe tas laikas, kad ten naktim kažką tais daryt.

Tapatybė - foto serija, o fotografija, po daugelio tapybos serijų, tarsi naujas mediumas. Kokių laisvių ar apribojimų palyginus su tapyba suteikė ši technika?

Taip yra, kad man fotografija kaip žaidimo forma, kaip ir tapyba - kažkada atsirado kartoniukas ir kažkaip tai pradėjau terliot. Su fotografija irgi, įlindau ir užsimaniau tada savo buvusią žmoną pafotografuot ir paterliot tas juostas ir tai man buvo visiškai kažkoks tai žaidimas, ir taip aš įlindau į tą fotografiją. Kiekvieną kartą savaip - ką tai duoda. Galiu pasakyt, aš net nelabai šiai dienai skirstau, kad čia va tapyba, fotografija, piešimas, grafika, kažkokios instaliacijos, t.t., man tai yra vientisa kūrybinė erdvė, tik ji kažkokias išraiškos formas skirtingas įgauna. Ir tapyboj, bent ir šiai dienai, daug to spontaniško žaidimo.

Kaip ir atsakėt mano kitą klausimą - atrodo, kad tapatybėj vien moterys. Ar sąmoningai taip gavos?

Maloniau buvo, iš tikrųjų dirbau prie veidų su modeliu ir man tai buvo įdomu. Po to kažkaip tai susivedė į tą tapatybę ir viskas. Apie tapatybę tai dažnai gi taip pamąstai žmogus, šiaip pamąstai, viskas. Ta tapatybė ėjo savo keliu, fotografijos savo. Man vėl būtent gal pats netgi procesas buvo įdomus, kai fotografuoji žmogų, perkeli jį ekraną, fotografuoji ekraną, po to dar nuo ekrano. Lygtai per visą tą procesą tu tolsti nuo to realaus objekto, ir kiek galų gale tavo fotografija yra tapati pačiam tam žmogui, kiek ji tapati tik mano kūrybinei fantazijai. Ką aš noriu pasakyt, kad kai paroda yra rezultatas, žiūrovas kiekvienas savaip pamato, bet iš esmės aš kažko iš tikrųjų ieškojau, kažko savy, turbūt, kažkokių klausimų atsakymo. Kartais tą formą išeina ne taip logiškai pasidėliot, bet grynai per vaizdus - kažkaip emocionaliai gyvenu kokius du mėnesius spręsdamas sau kažkokius tapatybės klausimus, viskas. Pusė tos kūrybos, kai kartais pagalvoju, yra narpliojimasis, galbūt, atspindžiai savo to kažko. Tarp kitko,vienu metu dailės terapija užsiėmiau, su žmonėm dirbau. Labai įdomi visa ta vizuali kalba. Va mes dabar kažkaip šnekam. Kartais žodžiais kažką sunkiau pasakyt. Kartais žodžiais kažko iš vis neįmanoma perteikt, elementariai neįmanoma, gali tik per vaizdą. Kažkokia netgi skaičiau yra budistų pakraipa, kuri kelią į kažką, mokymąsi, įsivaizduoja tik per vaizdus.

Teko matyti Tapatybė on/off kūrybinį dienoraštį:

Ten daug kalbat apie santykio svarbą, kad be santykio žmogus yra niekas. Be ko nesijaustumėt pilnas?

Ten truputį viena klaida filme. Iš esmės vėlgi, paimkim iš budizmo - bet koks objektas pats savaime neegzistuoja, jis tik egzistuoja santykyje su kažkuo. Anksčiau bandžiau gilintis, pamedituodavau kaip kas yra. Niekas neegzistuoja be sąsajų, ir viskas. O galas filmo tai merginos fotografija, ir iš to va bendro konteksto atrodo, kad be merginų niekas neegzistuoja (juokiasi).

Savotiškai tyrinėjat tapatybę. Ką galite pasakyti apie lietuviškąjį identitetą – ką jis mums duoda ir koks jis?

Apie asmenybę, tai priklauso - kokiam lygyje žiūri, taip ir suvoki tą identitetą. Galų gale aš tikiu, kad savo kažkur tenai visi esame šviesa, tik tiek. Tai koks čia identitetas, jeigu paėmus, juk viskas taip pat. O jeigu paėmus tuo buitiniu lygmeniu, paviršiui - tai daug mitų labai yra prikurta, kad kaimynui būtinai turi pavydėt, kad lietuviai darboholikai labai dideli - nežinau, mano aplinkoj su kuo bendrauju, tai nėra tų darboholikų, netgi atvirkščiai, nors aišku yra ir tokių. Iš tikrųjų tai tie žmonės baisiai įvairūs. Man patiko Meko knygutė „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“ (Aut. past. knyga išleista 1991 m. angliškai, pavadinimu: „I Had Nowhere to Go: Diares, 1944-1954”), tai ten yra viena iš tikrųjų labai taikli vieta, sako jis kai emigravo į Ameriką, padirbo kažkiek, sėdi prie stalo, sako man jau taip linksma, kad pradėjau dainuot - kad dainuoja, kad dainuoja iš širdies tą dainą, ir šalia sėdi kažkoks veikėjas, ir sako tai kas atsitiko, ko tu čia raudi. Ir tik tada, sako, pagavau sąmoningai, kad aš dainuoju: o varge, varge, mano vargeli. (juokiasi) Ir vienu žodžiu, pas lietuvius yra tokio liūdesio. Galiu pasakyt, gyvenau metus Vokietijoj su tokiu vienu veikėju iš Maskvos, tai jis sakė, kad mes labai uždari žmonės - gal kiekviena ta tauta vėl kažkaip kitaip. Dar galiu pasakyt, buvau prieš porą mėnesių Čikagoj, tai pagavau amerikonų nuomonę apie moteris iš rytų Europos. Teatre jie dirba, o žmonos jiem sako, tos rytų europietes, tokios jos gražios, bet taip vienos ant kitų varo visą laiką - bet čia vat kalbėjo bendrai apie rytų europietes, kad pasiruošusios vienos kitas išpjaut, bet čia tokie jie. Va, o man atrodo, kad pas lietuvius bruožas yra truputį perfekcionizmo - jei jau atpuckint, tai viską atpuckint. Yra tokio į kraštutinumus puolimo, jei jau dirbt tai dirbt iki išsekimo, jei gert, tai iki nuvirsi po stalu. Jei jau nori būt kietas, tai reikia išsiblizgint visokias nesąmones. Aš pavyzdžiui į menus įsisukau, jau kad varau, tai varau (juokiasi).

Ar tenka dirbti pagal užsakymus, ar interesantai vėliau atsiranda?

Kaip pasakius, prieš gerus metus, ne tai, kad interjerui, bet sienas dekoravau. Porą metų iš to pragyvenimui užsidirbdavau. Siūlai žmogus, kažkaip atsižvelgi. O kelis paskutinius paveikslus, kuriuos esu pardavęs, tai žmogui patiko, atvažiavo, pasišnekėjom ir pardaviau. O dar anksčiau tai yra tekę – iš įdomesnių užsakymų, dabar net nežinau ar imčiau, bet buvo metas čia prieš kokius 5-6 metus, labai striuka su pinigais buvo - tapiau kažkokiam žmogui 70-mečio proga namelį vaikystės, tarp kitko visai geras darbas, nors pačiam tai be ryšio buvo. Iš tikrųjų tai esu daręs per visą gyvenimėlį gal du ar tris darbus pagal temą. Esu angelą paišęs vienai turizmo kontorai, kitai paišiau „egzotiškus“ vaizdus ir derinau rėmus prie bendro interjero. Apskritai nei labai daug prekiauju tais darbais. Turiu iš tikrųjų kolekciją 500 darbų, ateis laikas ir visus iš kart parduosiu. Ir daugiau nebedirbsiu (juokiasi). Ne ne, dirbt tai dirbsiu, tik apie pinigus galvos nebesuksiu, nors ir dabar nesuku.

Tapyboj su modeliais dirbat?

Aš paišydavau. Pas mane tapyba, pagal modelį, tai ne. Man kažkaip taip yra, seniau bent, pasistatydavau žmogų ir paišydavau paišydavau kol atmintinai išmokdavau ką paišau, kažkaip jau būna, kad užsifiksuoja kažkoks vaizdas ir po to jau be modelio išdirbu kažkokį linijinį piešinį, kad laisvai ranka vaikščiotų, kad pats paišytum, o ne žiūrėtum kažką. Dabar va pavyzdžiui net modelių nereikia, kartais ar gatvėj, ar dabar va sėdim, žmogaus kažkokia poza ar akių išraiška, kažkas užsifiksuoja ir iš atminties paišau. Nesistengiu į tą kažkokį realumą pataikyt, kaip plaukia tos linijos, taip pasileidžiu ir pasileidžiu.

Apie pasakas esat minėjęs, kad kuriat..

Pasakėles, nesu produktyvus pasakorius - per 4 metus, dar daugiau karts nuo karto tos pasakos išlenda, dabar esu kokias 7 sukūręs. Iliustracijas tai dabar va, jau trečius metus, jau galų gale, ruošiuos iliustracijas padaryt. O šiaip rašyt, tai nemažai esu prirašęs. Net ne dėl savęs, šiaip rašau, nėr su kuo pasišnekėt ir rašau.

Publikuosit?

Kad konkrečiai planuočiau, tai tikrai ne. O su pasakom, tai man jos pakankamai originalios, ir pačiam įdomu. Bet tai viskam savas laikas, tai manau ir šitam ateis.

Viename interviu su iliustratore klausiau jos ar ne per daug sušvelnintos dabartinės pasakos palyginus su, tarkim, mūsų senąja tautosaka. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Tikrai neapsiimčiau pasakyt ko vaikams reikia ar ne. Aš tai stengiuos rašyt, kad pozityvios tos pasakos būtų. Kita vertus, vat visai neseniai buvau nuėjęs į vilniečių studentų atvežtą „Baltaragio malūno“ pastatymą. Aš net nežinojau tos istorijos. Pažiūrėjau, o ten gi viskas baigėsi sąlyginai, pavadinkim, blogai. Visi numirė – velnią, ir tą nutrenkė. Bet man kaip patiko iš tikrųjų. Ten visam tokiam Holivude viskas gerai baigiasi, kaip tam saldainių pasauly, juk iš tikrųjų tokia realybė. Gyvenims yra gyvenims, o čia atrodo, kad viskas turi būt geriau, nebūtinai. Kita vertus, kad jiem blogai baigėsi tai irgi sąlyginis dalykas, nes tas Baltaragis tai velnią apsuko, tai velnias jį apsuko, kažkaip viskas rutuliojas rutuliojas. Gyvenimas pas visus rutuliojas. O ant galo visi numirė. (juokiasi) Ir lygybė nu. Ar tu buvai velnias, ar tu buvai su geriausiais žirgais. Realybė galų gale. Nežinau, iš tikrųjų, žiūrėjau tą spektakliuką ir taip įdomu buvo.

Kuo užsiimate dabar?

Dabar pabaigiau tapyt, buvo „Enter“ festivalis, tai ant smūgio susidėliojau tokias greitas, taip pavadinkim serijas, sukurpiau vadinas vaizdas-žodis – maždaug vaizdą performuojam žodžiu, ar atitinka ar ne, iš serijos matyk-nemąstyk. Dar vieną su fotografija žaidžiu. Iš tikro esu du projektėlius susigalvojęs, abu pradėti, bet nebaigti, pabaigsiu.

Iš tapatybė on/off - dainuojat THE DOORS. Koks jūsų santykis su muzika?

Labai geras (juokiasi). Kažkada net savo grupelę turėjom mažikę 91 metais.

Kuo grojot?

Aš dainavau. Ten ištiktųjų tokia nesąmonė buvo, iš pradžių keturiese, paskui trise kelis kartus pabarškinom ir paskui čiut koncertuot nepradėjom, „Gold und shpek“ vadinomės, kas lietuviškai būtų auksas ir lašiniai. O šiaip tai muzika labai patinka. Kadangi televizoriaus beveik nebežiūriu, tai muzikos klausaus vakarais, geriau kažkaip.

Gal žodelį apie STORY?

…story, short story, toks atsiminimuos išlikęs terminas nusakantis trumpos apimties pasakojimą su netikėta atomazga, siužeto vingiu, įžvalga ar šiaip nuotaika. Knygelė prigrūsta trumpų pasakojimų beveik apie viską, kad būtu kuo užsiimt kelyje–traukinyje.

Kiekviena diena, žmogus, situacija pateikia savą istoriją. Gyvenam begalinių istorijų pasaulyje.

Vienos istorijos užsimezga laike ir erdvėj, o baigias mano fantazijose, kitos iš fantazijų persikelia i vyksmą “panosėje”, o būna ir kad įvykiai prasideda čia ir dabar o nuveda anapus laiko ir vietos ….net anapus fantazijos.
Išsiruošiu į kelionę ieškoti “lobių” o ieškojime randu kantrybę, mažojo „Moors“ gatvės teatro spektaklyje po mirties kauke slėpės pati būtis, aistra nuveda prie siūlo, kuris riša visą žmoniją. Didžiadvasiškumas apsigyvena mažoje sulinkusioje senutėje, kai ji paduoda pinigėlį buvusiam kaliniui, Van Gogui padovanojama Budos ramybė ir grąžinama ausis, angelai pasiklysta baltoj pūgoj (savo baltume), ežeruose pamatai vaiko akis atspindinčias dangų, sargybinis tampa atvirais vartais visiems, iš juodžiausios nakties ateina šviesa, kuri nebepalieka ir tai niekad nesibaigia.

Ir taip kiekviena akimirka pagimdo savo istoriją. Kiekvienas mirksnis išsiskleidžia amžinybe.

__ Organizatoriai
Šiaulių dailės galerija
__ Rėmėjai