Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Sigutės Maslauskaitės apžvalginė tapybos paroda
__ Apie

Šiauių dailės galerija, 2008 m. liepos 24 – rugsėjo 6 d.

Penki postulatai, kuriais grindžiama šioje parodoje eksponuojama Sigitos Maslauskaitės kūryba:

1. Tapybos darbų ciklas sukurtas laikantis nehedonistinės „lietuviškos tapybos” principų.

2.  Tapybos „kūną” norima paversti paveikslo „kūnu”: kūrinio forma (formatas, spalvinis sprendimas, paviršius) ir turinys (kompozicija) privalo būti neatskiriami.

3.  Kūrinio pavadinimą dažnai lemia jau užbaigta jo forma, tai, kas paveiksle „pasirodo“: ar jis virsta kontempliatyviu, būties lengvumu dvelkiančiu kūnu, ar įgauna sunkiasvorio šiaurietiško ekspresionizmo bruožų.

4. Kompozicijose, išlaikant atpažįstamą žmogaus figūros motyvą ir antropomorfinius elementus, siekiama, kad kūrinyje dominuotų ne literatūrinė, bet tapybinė raiška.

5.  Kūrybos procesas neturi būti susijęs su romantišku troškimu „išreikšti save”.

„Kūrybos procesas yra paslaptis ne tik žiūrovui, bandančiam iššifruoti menininko kodus, bet ir pačiam kūrėjui, mėginančiam, pasigavus žodį ar garsą, neapčiuopiamą idėją įkūnyti į medžiagą, paversti ją atpažįstamu ženklu; tam tikras metafizinis veiksmas, kai kovoje su besipriešinančia materija ši galiausiai prabyla atskleisdama pavidalus, kurių niekad pats nebūtum atradęs ar išmąstęs: menininkas procese dalyvauja tik kaip tarpininkas, per kurį tai ateina, kad būtų atpažinta (tarpininko padėtį pripažįstantis dailininkas dažnai pamiršta, kad taisyklės reikalauja darbus pasirašyti). Būtent tokį kūrinio ir kūrėjo santykį labai taikliai nusako Sigitos parodos pavadinimas „Pasirodymai“. Pati dailininkė prisipažįsta niekad nežinanti, kokį pavidalą įgaus baigta forma: virs „Gėle“ ar „Šv. Jono Krikštytojo galva“, „Lietumi“, „Moline liepsna“ ar „Antropomorfiniu peizažu“...

Antropomorfiniais galima vadinti visus Sigutės paveikslus. Tapybos procese jie kaip mėsa apauga riebiais, ekspresyviais potėpiais, virsdami ne daiktais (paprastai apie paveikslą kalbama kaip apie prekę, geriausiu atveju, meninį produktą), bet keistomis, aistros, vidinės energijos ir žmogiškų bruožų turinčiomis būtybėmis: jos alsuoja, markstosi, kužda, dūsta gan ankštoje galerijos erdvėje, bando pasislėpti, kompleksuoja, aikštingai grumiasi dėl erdvės... – yra gyvi. Galimas daiktas, kad tai tik mano subjektyvios impresijos, kylančios iš asmeninio patyrimo ir polinkio mitologizuoti, bet, man atrodo, būtent emocinis išgyvenimas, kurį žiūrovas patiria akistatoje su paveikslu, ir yra tas svarbiausias aspektas, leidžiantis kalbėti apie tapybą, išeinančią už netikslaus, paviršutiniško apibrėžimo „tapyba – tai yra aliejus ant drobės“ ribų. “

Ištrauka iš Irmos Balakaukaitės straipsnio „Pasirodymai. Sigitos Maslauskaitės tapybos paroda Palangoje“ (7 meno dienos, Nr. 757, 2007 05 25)

 

__ Fotogalerija
__ Atsiliepimai

Vilnietės tapytojos Sigutės Maslauskaitės drobių paviršius užklotas storu, judriu aliejinių dažų sluoksniu, dažai tiesiog sustumiami į formas, į kruvinus grumstus, pažliugusį dangų ar neprieinamo ežero dumblius. Tačiau jau kitą akimirką potėpiai tvirtėja, raizgiai kabinasi aukštyn ir išsirutulioja iki tol nepastebėta klasikine kompozicija, šventojo ar angelo figūra, skliautais ar apsiausto klostėmis. Purvinas ir žemėtas pasaulis sugriebiamas energingais tapytojos gestais ir išvedamas į plačiaformates erdves, kuriose, pasirodo, yra ir gaivaus oro, ir jaukiai skambančių garsų. Štai šis antkapinio žemės svorio ir netikėtai pasirodančio lengvumo santykis S. Maslauskaitės drobėse man panašus į kartais dusinantį, o kartais gelbėjantį kvėpavimą. Klampūs, lipnūs ir tamsūs potėpiai vienu metu traukia žemyn, o suvaldyta bendra paveikslo kompozicija kelia aukštyn. Tai ypač procesuali tapyba, kaip mostas užsimerkus, kaip trenksmas durimis, kurio bijai ir lauki. Ši S. Maslauskaitės savybė dar labiau išryškėja jos tapyboje tušu. Keliais įelektrintais prisilietimais suteikiama įvykio užuomina, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Jokio užbaigtumo, jokio pasakojimo, tik tušu springstančio popieriaus atodūsis.

Kadangi ši paroda apžvalginė, ji nėra tokia vientisa, kaip mes ją čia perteikiame, tačiau Gražinos Pajarskaitės sukurta ekspozicija S. Maslauskaitės kūriniams suteikia ir dramatiško ritmo, ir pilnatvės įspūdį, svarbiausia, atidžiai išplėtoja pagrindinius S. Maslauskaitės tapybos principus. Be jau minėtųjų, man įdomus dar vienas. Stebint šią didelę apžvalginę parodą, neapleidžia įspūdis, kad joje kruopščiai surinkti tapybos istorijoje išbarstyti, parduoti ir apleisti potėpių brėžiai ir smūgiai, kad joje tarytum per apdūmijusį laiko stiklą prasimuša „lietuviškas koloritas“, kad joje yra viskas, kas spontaniškai vadinama „tikra tapyba“. Sakykime, kad naikindama savo ego S. Maslauskaitė užleidžia vietą pačiai tapybos idėjai ir viskam, kas klasikinėje, krikščioniškoje kultūroje su ja susiję. Neatsitiktinai pati autorė pabrėžia menotyrinių krikščioniškos ikonografijos studijų įtaką jos tapybai. Priminsiu, kad ji ne tik diplomuota tapytoja, bet ir menotyros daktarė.

Virginijus Kinčinaitis

__ Organizatoriai

Šiaulių dailės galerija

__ Rėmėjai