Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Vlado Urbanavičiaus paroda PRIPILDYTA ERDVĖ
__ Apie
Spalio 23 d. 17.00 val. atidaryta vieno garsiausių Lietuvos skulptorių Vlado Urbanavičiaus paroda PRIPILDYTA ERDVĖ 
Paroda veikė iki lapkričio 15 d.
 Šiaulių dailės galerijoje atidarytos trys labai skirtingos parodos: Vilniuje gyvenančio Vlado Urbanavičiaus metalo skulptūrų „Pripildyta erdvė“, šiauliečio tapytojo Viktoro Ostašenkovo „Retrospektyva“ ir Šiaulių grafikės Deimantės Kondrotaitės piešinių „Kūniškumo dimensijos“.

Galerija vos atlaikė masyvius darbus

Pirmai personalinei parodai Vilniuje gyvenantis skulptorius Vladas Urbanavičius ruošėsi dvejus metus. „Žinojau, kad reikės kurti kažką specialaus šioms erdvėms. Mano darbai dėl dydžio ir svorio nėra skirti gabenti ir eksponuoti vis kitoje aplinkoje. Lietuvos galerijos neturi įrangos, reikiamos mano darbams atgabenti, jos apskritai nėra pritaikytos jiems eksponuoti“, — sakė autorius.

Į Šiaulių dailės galeriją atvežtus du kūrinius skulptorius montavo nuo savaitės pradžios, deja, pilnai jų parodyti dėl per didelio dydžio ir svorio jam vis dėlto nepavyko. Vienoje iš galerijos salių padėtas apie pusantros tonos sveriantis ratas iš tarpusavyje sujungtų metalinių vamzdžių turėjo stovėti, atremtas į metalinį stovą. „Kai tai pabandėme padaryti, galerijos parketas įlūžo, tad sumanymo teko atsisakyti“, — konstatavo skulptorius. Šią skulptūrą dalimis į galeriją autorius nešė su 10 pagalbininkų.

Kita iš sunkiasvorių metalo konstrukcijų sumontuota V. Urbanavičiaus skulptūra turėjo siekti galerijos lubas. „Ir šią idėją turėjau baigti, pasitelkęs ne metalą, o kartoną. Mat galerijos planuose, kurių užsiprašiau prieš parodą, nurodytas metru didesnis lubų aukštis nei yra iš tikrųjų. Tad pagal planą išpjautos mano skulptūros detalės netilpo“, — liūdnai šyptelėjo menininkas.

Šiai parodai surengti autorius prašė vienkartinės vardinės Kultūros ministerijos stipendijos. „Ir praktiškai visus gautus 15 tūkstančių litų išleidau medžiagoms. Juk vien šiemet metalas pabrango penkis kartus, o jį perku tiesiai iš tokia medžiaga prekiaujančių įmonių, prašau šį paruošti, sukarpyti, kaip man reikia. Į pagalbą dar pasitelkiu ir profesionalius suvirintojus“, — pasakojo autorius.

Skulptūras sutiktų palikti Šiauliuose

— Šiauliuose nuotraukose pristatėte ir naujausią savo viešą projektą — masyvią metalo vamzdžių skulptūrą „Krantinės arka“, atkartojančią Neries krantinės formą. Teko girdėti, kad jos statyba Vilniuje prie karaliaus Mindaugo tilto stringa, — kalbinome V. Urbanavičių.

— Skulptūrą per dvejus mėnesius sukūriau VšĮ „Vilnius — Europos kultūros sostinė — 2009“ užsakymu, tačiau ši įmonė, matyt, galutinai nesuderino jos atsiradimo su sostinės savivaldybe, kuri galiausiai leidimo statyti skulptūrą nedavė.

— Kuris darbas jums įdomiausias?

— Man labiausiai patiko dirbti prie Kauno pakraštyje prieš porą metų statytos kompozicijos „Kabantys akmenys“ (jo aukštis — 16 metrų, antžeminės konstrukcijos, kuriai panaudota 100 granito riedulių, svoris — 42 tonos, požeminio betono postamento — 14 tonų — aut. pastaba). Ir ne tik dėl įspūdingų šios konstrukcijos mastu, man patiko veiksmų laisvė, kurią man suteikė šio skulptūrinio objekto užsakovai.

— Ar Šiauliai kada nors galėtų tikėtis pasipuošti bent viena jūsų skulptūra?

— Mielai sutikčiau ir dabar Šiaulių dailės galerijoje eksponuojamus savo kūrinius čia palikti, rasčiau jiems vietą mieste. Šiaulių kraštui turiu sentimentų, juk Pašiaušės kaimas Kelmės rajone — mano vaikystės namai, į kuriuos dažnai grįžtu. Čia tebėra mano dirbtuvė, čia „gimė“ pirmieji kūriniai.

Akiratyje — skirtingi objektai

Kiti galerijoje eksponuojami darbai — gerokai mažesni. Prieš metus Šiauliuose surengusi parodą „Vyriškumo dimensija“, dabar Deimantė Kondrotaitė prisistato naujais darbais kūniškumo tema, užbaigdama pradėtą trilogiją „Kūniškumo dimensijos“.

Naujuose darbuose, kitaip nei ankstesniuose, analizuojama, žaidžiama ne tik jauno vyriško ir moteriško kūno motyvais, — apimama ir kūdikystės, senatvės sferos. Piešiniuose užfiksuotas fragmentiškas, nuasmenintas kūno detalių kitimas.

Viktoro Ostašenkovo jubiliejinėje parodoje (šiemet autorius švenčia 65-metį) — ne tik žmonių siluetai, bet ir realūs pastatai, gamta. „Gaila, galerijoje mažai vietos, nepavyko sutalpinti visko, ką norėjau parodyti, ką nutapiau per ne vieną kūrybos dešimtmetį — apgailestauja dailininkas, — Parodoje yra „akmens amžiaus“, kaip aš juos vadinu, darbų, kurie tapyti 1976— 1978 metais ir visiškai naujų, sukurtų tik šiemet“.

Kaip keičiasi darbai, bėgant metams? „Dabar menininkui yra žymiai daugiau laisvės, — neslepia V. Ostašenkovas. — Sulaukėjau ir aš: paskutiniuose savo darbuose naudoju tokias ryškias spalvas, pavyzdžiui, raudoną, kad, rodos, raudonesnės jau būti nebegali. Galimybė keliauti taip pat atveria kelią naujoms idėjoms. Berlynas, Paryžius, Briuselis, Florencija, Venecija, Roma — iš visur parsivežu eskizų.“

Šiaulių krašto archyvas

__ Fotogalerija
__ Atsiliepimai
__ Organizatoriai
Šiaulių dailės galerija
__ Rėmėjai