Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Vitos Žabarauskaitės kūrybos paroda KA SEKA PASAKOS
__ Apie

Vita Žabarauskaitė | asmeninė informacija:
Gimė 1962 01 03, Šiaulių raj.

Studijos:
1980 m. baigė M.K. Čiurlionio meno m-klą (dabartinė Čiurlionio menų gimnazija), tapybos specialybę.
1988 m. baigė Šiaulių Pedagoginį institutą (dabartinis Šiaulių universitetas). Studijų trukmė 1983-1988 m.Ten įgijo braižybos, dailės, darbų mokytojo specialybę (BDD), Dailės fakultete.

Veikla:
Dirba Šiaulių miesto Gegužių vid. m-kloje, dailės mokytoja.
Profesinė kvalifikacija – metodininkė. Lietuvos Dailininkų sąjungos narė nuo 1995 m. Dalyvavo Lietuvos moterų dailininkių bei Šiaulių m. Moterų dailininkių Asociacijos veikloje.

Stipendijos ir apdovanojimai:
1997 m. - Šiaulių m. Savivaldybės Kultūros skyriaus vienkartinė stipendija kūrybinei veiklai skatinti.
2000 m. - Šiaulių m. Savivaldybės Kultūros skyriaus vienkartinė stipendija kūrybinei veiklai skatinti.
1998 m. Šiaulių m. dailininkų paroda, II-oji premija už tapybos ciklus: „Velykos“, „Prisiminimai apie rojų“.
2004 m. Šiaulių m. dailininkų paroda. Šialių dailės galerijos nominacija už netikėtus kūrybinius pokyčius.
Danijos fondas jaunoms demokratijoms remti du kartus finansiškai parėmė parodų organizavimą Danijoje.

Puodelis kavos su Vita Žabarauskaite
 
"Galbūt aš nuo savęs nepabėgu"
Šiaulių naujienų archyvas
 
Vita Žabarauskaitė - ypatinga moteris, ypatinga dailininkė ir jos darbų parodos ypatingos. Kaip ir paskutinioji lietuvių liaudies pasakų iliustracijų "Ką seka pasaka", atidaryta Dailės galerijoje. Pati dailininkė vadina mistika tai, kad paroda atidaryta šešto mėnesio šeštąją dieną šešioliktą valandą - juk trys šešetai yra retas derinys. Be to, šią parodą norėta nukelti į rudenį, o vis tiek ėmė parodos atidarymas ir įvyko trijų šešetų dieną.
 
"Aš, matyt, ragana", - ne tai konstatavo, ne tai savęs paklausė Vita Žabarauskaitė, kai glėbiai gerbėjų sudovanotų gėlių buvo nuvežti į namus ir atėjo laikas duoti interviu "Šiaulių naujienoms". Kadangi mistika - tik pašvęstiesiems, tai klausimą dailininkei uždavėme patį paprasčiausią:   
 
- Kada jūs pradėjote kurti?
 
- Vos pradėjusi kalbėti, suvokti save, pasaulį, žodžių reikšmes, kokių trejų metų aš, kaip indigo vaikas, pradėjau aiškinti, kad būsiu dailininkė. Ir niekas iš manęs šito neišmušė, nei tai, kad neįstojau į Dailės akademiją, nei kas kita, - žodžiu, tiesiog gimiau su tokia programa.
 
Su daile, menu ir mano giminėje yra susijusių. Vienas dėdė dailininkas gyvena Rostove prie Dono, kitas dėdė liaudies meistras yra miręs, turiu pusbrolį dizainerį Kaune. Mūsų tik pavardės skirtingos.
 
- Kaip jūs dirbdama mokykloje suspėjate kurti, nes darbas su vaikais reikalauja labai daug laiko?
 
- Kuo turi mažiau laiko, tuo labiau įpranti jį taupyti. Aš labai išnaudoju laisvas dienas, ilguosius savaitgalius. Ir atostogas išnaudoju ne tik kelionėms, bet ir elementariam darbui, elementariai tapybai.
 
Aš nesutinku, kad mokytojo darbas yra proziškas, nes nė vienos dienos nebus tokios pačios. Darbas su vaikais ne konvejerinis produktas - čia dirbi su gyvu vaiku ir jis tau kiekvieną dieną pateikia vis kitą emociją. Tai gyvas darbas. Antra, ne paslaptis, kad ne vienas menininkas mokėsi iš vaikų kūrybos. Noriu pasakyti, kad mokiniai ir mano darbus įtakoja - paskutinė paroda nėra atsitiktinė. Juk tai, kad aš dvidešimt metų rūgstu tame katile tarp vaikų, galbūt ir pagimdė tokią parodos idėją, kad ji būtų orientuota ne tiek į suaugusius, kiek į vaikus, šalia kurių aš tiek metų pragyvenau.
 
- Jūs tapybą pavadinote elementariu darbu, bet juk reikia sugalvoti ir kiekvieno darbo temą, ir kompoziciją.
 
- Žinokite, man sugalvoti nėra jokių problemų. Man gal didesnė problema yra uždirbti medžiagoms. Tiesiog kūrybinis mano mąstymas yra tiek įdirbtas, kad čia tikrai nėra jokių problemų. Jei mokyklą mažiau atimtų laiko, tai gal dar daugiau tos produkcijos būtų, bet tada jau kitas reikalas - labai greit ir sudegtum. Veiklos pakeitimas yra gerai...
 
- Savo darbus kaupiate, nors jūsų namuose jų kaip ir nesimato, darote katalogus?
 
- Kažkiek kaupiasi. Nesu didelių namų savininkė - teturiu tik tris sienas. Kažkiek mano darbų kabo koridoriuje, kažkiek - virtuvėje. O mano kambary yra tik man brangių žmonių darbai: mano bendraklasių, mano mokinių... Jei aš išvežčiau tų žmonių dovanas kažkur į dirbtuves, tai gal nepagarbiai su tais žmonėmis pasielgčiau. Kabėdavo kambaryje ir mano darbai, bet man vis įvyksta toks anekdotas - parsinešu darbą, pasikabinu ir koks nors svečias jį tiesiog iškaulija. Ne vieną kartą taip buvo - aš tiesiog lieku be to paveikslo.
 
Kai kurie mano darbai yra dirbtuvėje, kai kurie kabo parodose, kai kurie yra iškeliavę į užsienį, kaip ir kiekvieno dailininko darbai.
 
Katalogai, aš manau, yra ne mano reikalas. Tai yra menotyrininkų darbas. Kodėl aš turiu dirbti svetimą darbą? Taip, aš turiu savo darbų CD, taip, aš turiu nuotraukų albumų - sau pačiai. Fotografuoti savo paveikslus pradėjau ne taip seniai - kokiais 2005 metais, kai pajutau didelį skausmą, kad nebegaliu pasižiūrėti, ką aš padariau. Tada ir išsifotografavau tai, kas tuo metu buvo dirbtuvėje, o vėliau pradėjau fotografuoti darbus prieš juos išleisdama į parodas. Bet vis tiek manau, kad tai ne mano darbas. 
 
- Jūs dalyvavote per septyniasdešimtyje parodų, o kiek kūrinių sukūrėte?
 
- Parodas tai užsirašai, sumeruoji ir jos savaime susiskaičiuoja, o kūrinius... Tai beviltiška. Dar pradžioje rašydavausi, kur darbai iškeliauja, bet nesu kraštotyrininkė, archyvistė.
 
- Tačiau esate neprasta vadybininkė sau pačiai.
 
- Tai esu girdėjusi. Jeigu niekas nenori šito darbo dirbti, tai esi priverstas pats tuo užsiimti.
 
- Taigi susivežate pati į dirbtuvę dažus, drobę ir...
 
- Šitos parodos darbai yra namuose padaryti: nusipirkau didelį stalą, kad galėčiau dirbti - laikas tauposi. Juk nemažas atstumas yra nuo namų iki dirbtuvių, susisiekimo nėra, mašinos nevairuoju, reikėtų eiti valandą, pareiti - valandą. Tai ir nusipirkau stalą - kai noriu grafikos, tai dirbu namuose. O tapybą, kur yra smarvės, darau dirbtuvėje. Paskui moku pinigus - ir įrėmina, patikėkit, mano fantazija ir pasibaigia ties darbo padarymu.
 
Manau, buvo žaidimo iliustracijomis metai ir jie jau baigėsi. Dabar kažko kito imsiuosi. Pusantrų metų pažaista ir užteks, nes apie dešimt tokių Šiaurės projekto parodų literatūriniu pagrindu parengta.
 
- Jūs daug skaitote?
 
- Labai. Man graudu, bet prisipažinsiu, kad gal iki kokių 30 metų galėjau skaityti lietuvių autorius, bet paskui man prireikė egzotikos, kitokios realybės. Nors šiaip aš negrįžtu prie tų pačių knygų, bet dabar apsisuko ratas ir aš grįžau prie to, ką skaičiau trylikos aštuoniolikos metų - prie pasakų. Juk tiek Selma Lagerliof, tiek "Kalevala" yra programiniai kūriniai.
 
Šiaip, manau, gyvenimas yra per trumpas, kad grįžčiau prie tos pačios knygos - aš stengiuosi vis kitą autorių nusipirkti. Tarp kitko, mano atmintis trumpa: aš prisimenu kūrinį, kol jį skaitau, kažkaip knygą išgyvenu kaip spektaklį, kaip kino filmą, nes matau vaizdinius, bet kai jos neskaitau, tai labai greit viską užmirštu. Man lieka emocijos.
 
- Tačiau mokytojos darbas atima daug jūsų laiko.
 
- Pavyzdys iš ankstyvosios vaikystės: A. Gudaičio dukra man M. K. Čiurlionio meno mokykloje dėstė muzikos istoriją, nors buvo baigusi du aukštuosius. Ji taip tvarkingai dirbdavo su mumis, nes mokytojo specialybės nelaikė bloga. Ir man atrodo, kad ateis laikas, kai visi pradės suvokti, jog tai prestižinė specialybė, nes niekas taip nepasilieka žmoguje kaip mokytojas, be mamos ir tėvo - aišku. 
 
Savaime aišku, kad aš kartais pervargstu nuo dviejų darbų ir natūralu, kad rėkiu, jog mesiu darbą. Bet išsimiegu, pailsiu ir toliau dirbu...
 
- Ir vis dėlto - kodėl žinoma dailininkė dirba dailės mokytoja dirba vidurinėje mokykloje?
 
- Kai aš dešimties metų būdama važiavau į mokytis į Vilnių, į M. K. Čiurlionio meno mokyklą mokytis piešti, tai niekas man tuo metu nepasakė, kad dailininkas be to dar kažką turi dirbti - tiesiog mes buvome vaikai, primumpuoti tokių gražių idėjų. Patikėkit, netgi studijuodama čia, pedagoginiame, aš galvojau, kad būsiu tik dailininkė. Kol gyvenimas taip viską sulankstė, kaip turėjo sulankstyti.
 
Nors ką gali žinoti... Aš dirbu nuo aštuoniolikos metų, vadinasi, turiu dvidešimt aštuonerių metų darbo stažą. Reikėtų pasižiūrėti įstatymus, ar jau aš galiu eiti į pensiją.
 
- Bet negi niekada nenorėjote pakeisti darbo vietos, gyvenamosios vietos, tai yra Šiaulių - į didesnį miestą?
 
- Va, atvažiuoja mano draugai ir juokiasi: ko tokia dailininkė sėdi Šiauliuose. Bet kiek sau sveikatos susigadintum, jei bandytum ką nors pakeisti, ir neaišku, ar visko neprarastrum - niekada negali žinoti.
 
Kitas dalykas: sakoma, kad žmogui gera gyventi ten, kur jo protėviai gyveno. Kažkokia aura yra, nesvarbu, kad čia nėra tų barokinių bažnyčių, bet yra kažkas, kas tave saugo. O ir ko čia blogai tuose Šiauliuose, viena vertus, - galima ir išvažiuoti pasiganyti. Argi ne taip? Išvažiavau aš į užsienį porą trejetą kartų pristatyti parodų - atsikandau ir užtenka. Gaila darbų - nebenoriu kitur jų palikti, noriu, kad viskas arti būtų, kad žinočiau - yra pas tą ir pas tą...
 
- Kokia bus kita paroda, tai yra kokie jūsų planai?
 
- Baigti visus mokyklinius darbus ir išeiti atostogauti. Šiaip naują kolekciją formuoju, darau naujus darbus. Dabar manau, kad bus tapybos paroda - grynosios. Formuojamai naujai kolekcijai aš turiu jau devyniolika darbų ir yra dar trys idėjos, kurias reikia realizuoti. Nors dar liko keturiolika neparodytų pasakų, graikų mitai. Nemanau, kad tai daug - aš anksčiau daugiau padarydavau, bet gal daugiau tokių darbų, kurių niekam nereikia - eskizų. Dabar atsirado kažkokia meistrystė ir eskizų kaip ir nebereikia.
 
Užsakovų būna, bet jei man nepatinka motyvas, aš atsisakau, nusiunčiu pas kitą dailininką. Iš tikrųjų gal ir stebuklas, kad kartais manęs prisiprašo - aš mėgstu laisvę. Šitame pasirinkime esu gurmanė, malonumų mėgėja - darau tai, kas man yra malonu, įdomu. Aš nekreipiu dėmesio į teorijas, į madas, nors pradžioje dar pasivaikydavau tų madelių - kažkokios postmodernistinės raiškos priemonių ir t. t. Yra kaip yra: man atsibosta tą patį kartoti, nors galbūt aš nuo savęs nepabėgu.
 
Vita Žabarauskaitė: "Buvome darbinėje kelionėje Paryžiuje, Drezdene - per 40 vaikų vežėme 8 pedagogai. Man labai patinka viena mintis: Sąjūdis pavertė mūsų kartos svajonę apie Paryžių tikrove. Anksčiau tu juk žinojai, kad ten niekada nenuvažiuosi, ir todėl buvo Paryžius tokia mistika. O pasirodo, Monmartras yra elementarus turgelis, kokių yra Vilniuje, Prahoje ar Krokuvoje. Gal savo laiku ten kita terpė virė. Aišku, tos erdvės ir tas Paryžiaus maštabiškumas užmuša. Bet aš vaikštau po Lieporių parką, apleistą, apaugusį Sosnovskio barščiais, ir žiūriu, kad visai gražu ir tas natūralumas. Ne ką blogiau..."


__ Fotogalerija
__ Atsiliepimai
__ Organizatoriai
Šiaulių dailės galerija
__ Rėmėjai
Šiaulių dailės galerija