Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Audriaus Janušonio skulptūrų paroda AMALGAMA
__ Apie

ŠIAULIŲ  DAILĖS GALERIJOJE, BIRŽELIO 5 D. 17 VAL. ATIDARYTA ŽINOMO KERAMIKO, SKULPTORIAUS AUDRIAUS JANUŠONIO KŪRYBOS PARODA. MALONIAI KVIEČIAME. PARODA VEIKĖ IKI LIEPOS 5 D.

Audrius Janušonis 1994-aisiais Vilniaus dailės akademijoje baigė keramikos specialybę. Dabar skulptūrinę plastiką (arba keraminę skulptūrą) kuriantis dailininkas yra surengęs keturiolika personalinių parodų, dalyvavo įvairiose lietuvių dailės parodose Vilniuje bei mūsų dailininkų grupinėse parodose užsienyje, Rygos skulptūros kvadrienalėje, Talino taikomosios dailės trienalėse Possession (už kūrinį iš „Faunų“ ciklo apdovanotas II premija) bei Bare Boundaries (vienas parodos kuratorių), gavo valstybės stipendiją, jo kūriniai pristatyti viso pasaulio keraminei skulptūrai skirtame Londone išleistame Michaelio Flynno leidinyje Ceramic Figures a Directory of Artists.

 

__ Fotogalerija
Šioje galerijoje nėra nuotraukų
__ Atsiliepimai

Renata Ščerbavičiūtė

AUDRIAUS JANUŠONIO DEMONAI

Krikščionybė demonus traktuoja kaip piktąją jėgą; daugelio tautų mitologijose jie - atsitiktiniai personažai, atstovaujantys tamsiosioms jėgoms. Tačiau graikų mitologijoje egzistavo demonai - genijai arba likimo simboliai, kurie visiškai tiktų ir menininko talentui apibūdinti. Egzistuoja toks graikiškas terminas - "olbiodaimon", kuris pažodžiui verčiamas kaip "laimingai demoniškas". Turėdama galvoje šias demonų aiškinimo perspektyvas, grįžtu prie A.Janušonio keramikos, teigdama, kad ji - aiškiai demoniška. Demonų veikimo pėdsakų ir pačių demonų joje gausybė. Reiktų pasakyti, kad A.Janušonis yra sukūręs net savotišką individualią keramikos mitologiją su tik jai būdingais personažais. Ir nors ją galima pavadinti tiek pasiutusia, tiek demoniška, visgi ji beveik angeliškai graži. Nieko nuostabaus, juk demonų yra tiek pat, kiek angelų. Ir vieni, ir kiti visais laikais buvo puiki tema menininkų vaizduotės žaismui.

Audrius Janušonis visiškai ignoruoja keramikos, kaip taikomosios dailės šakos, statusą, priversdamas ją tarnauti skulptūrai. Jo lipdomi personažai - bjaurūs. Tai velniai, gyvūnų ir žmonių hibridai, adeptai, nuogaliai katiniškomis ausimis, labiausiai panašūs į graikiškus satyrus, atgrasūs žmogiški biustai, į postamentus susmukusios galvos, suknežinti, plokšti veidai-blynai. Demonologijos vadovėliai neabejodami juos priskirtų demonams. Štai kokia "Ta velnio muzika" - kiaulės knyslės pavidalo instrumente velniūkštis "knisa" garsus. Sakau "knisa", kadangi po jo pirštais - pirštaduobės, o šitaip išgauti garsai turėtų būti "išknisti". "Tas velnio motociklas" lekia patrakusiu greičiu, o ir jis pats - dar viena kiauliaknyslė, kurių dar ne vieną matome ir kitose skulptūrinėse kompozicijose. Viduramžių mene kiaulė buvo tapatinama su demonais, laikoma puotavimo ir ištvirkavimo, tamsumo simboliu, tai kaipgi čia be jos? Vienam Audriaus Janušonio personažui teko dar keistesnė funkcija - "Tie velnio dantys": belieka su nuostaba ir pasibjaurėjimu griežti dantimis, pražiodžius nelabajam ryklę. Šis veiksmas rodosi neišvengiamas, kaip ir daugelis kitų, kuriuos, sadistiškai autoriaus priversti, atlieka jo herojai. Vieniems jų prilipdomos kupros, antri bjauriai pražiodomi, treti patiria stebuklingas transformacijas, kuriomis tai mėgaujasi, tai priešinasi, apimti siaubo. Aišku, tai literatūra, smagūs nuotykiniai pasakojimai žiūrovams, kurie priverčiami ilgėliau stabtelėti prie kiekvienos skulptūrinės kompozicijos, kad galėtų dešifruoti ir įsisąmoninti jų moralus.

Audriaus Janušonio keramika - moralizuojanti, sarkastiška, beveik ciniška. Kai kurie kūriniai interpretuoja gerai žinomas pasakėčias arba patarles, tarkim, apie varną ir sūrį, apie kuprą ir šaukštą, kitus pamokomus atvejus. Kiti atvirai šaiposi iš žiūrovo, dešifruojančio pažįstamą ikonografiją ir pasakojimą. Šie - vieni smagiausių, dalinantys skardžius antausius žiūrovui. "I thought you would never ask", - pašaipiai kreipiasi į žiūrovą prakaulus vyriškio biustas. Kreipiasi tekstu, kuris lyg komiksų knygelėje įkomponuotas į debesėlį, išeinantį iš kalbančio burnos. Toks netikėtas ciniškas atvirumas - man tikras smūgis. Nepaklausiu, nedrįstu, o ypač dabar, kai raudonuodama slenku prie kitos skulptūros. "Atleiskite, ar nematėte, kur nuėjo meno kritikas?" - klausiama kitoje kompozicijoje. Vėl smūgis, dabar tiesiai į paširdžius. Mane nuramina "Kvailystė": būtent taip pasijunti padariusi tikrą kvailystę - būtent tokia veido išraiška reaguoji į personažo mimiką ir veiksmus, kurių neįmanoma detaliai aprašyti. Būtų per daug kvaila.

Atskirą ciklą sudaro "Amalgamos". Šiuos kūrinius būtų galima vadinti makabriškomis žmogiškų ir gyvuliškų, paukštiškų pavidalų transformacijomis. Pasak žodyno, "amalgama" - lydinys, į kurio sudėtį įeina gyvsidabris, vartojamas auksuojant metalinius gaminius, gydant dantis (ak, tie velnio dantys). Dar gali būti įvairių daiktų, idėjų mišinys. Skamba gerai, panašiai kaip pentagrama, anagrama. O įvairias medžiagas, idėjas ir pradus A.Janušonis maišo ir kituose kūriniuose. Keramika jungiama su tekstu (medžiaginė ir verbalinė raiška), su kičinėmis sovietinio periodo porceliano figūrėlėmis (kičas ir menas), su aliuminio gaminiais (šaukštais). A.Janušonis elgiasi su moliu ir su savo personažais drastiškai: haliucinuodamas smukdo ir niekina, žemina, prievartauja ir suknežina. O išeina gražiai. Keramika gyva, paviršiai daugiasluoksniai, lipdyti, glazūra eižėja ir švyti, siluetai grakštūs, o povyzos išdidžios, orios. Ir nors veikėjai vaizduojami negudrūs, išeina gana intelektualiai, "olbiodaimon" išeina. Tai ar bus čia apsieita be demonų?

2003-05-09 nr. 2949 Literatūra ir menas

__ Organizatoriai
Šiaulių dailės galerija
__ Rėmėjai
Šiaulių dailės galerija