Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Audriaus Puipos ir Vytauto Balčyčio personalinės parodos
__ Apie

Artimiausios Šiaulių dailės galerijos parodos bus atidarytos Kovo mėn. 19 d. 18 val. Jums pristatysime dviejų iškilių Lietuvos menininkų Audriaus Puipos ir Vytauto Balčyčio personalines parodas. Audriaus Puipos Parodą kuruoja menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. 

Vytauto Balčyčio personalinė paroda  rengiama vykdant galerijos projektą "Nacionalinės premijos laureatai". 2006 m. Vytautui Balčyčiui suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už pastarųjų metų konceptualių fotografijų ciklus.

A. Puipa (1960 – 1997)  – iškilus lietuvių menininkas, piešėjas par exellence, puikus pedagogas, kurio indėlis į piešinio meną yra dar tinkamai neįvertintas. Jo kūryboje ryšku sodrus, šiurkštokas gyvenimo vaizdavimas, įdomus klasikos ir modernizmo susipynimas. A. Puipa vaizdavo savo draugus menininkus, bohemos atstovus, kultūros paribių tipus – girtuoklius, duobkasius, milicininkus ir kt. – taip kurdamas savotišką papročių, kasdienybės, buities, minčių ir aistrų enciklopediją, įterpdamas atplaišų iš spalvotų žurnalų, pagražindamas detales ar tyčia suvulgarindamas vieną ar kitą elementą: scenos iš vilniečių inteligentų (Jacovskių, Klimų, Kavaliauskų, Leonavičių ir kt.) gyvenimo, lietuviško kaimo vaizdai (pvz., Šešuolėlių), kurie tam tikrais atžvilgiais yra nykstančio Lietuvos kaimo vaizdai (kiaulės pjovimas, vaiko ar senelio maudymas ir pan.). A. Puipos darbuose nestinga komiškų istorijų, grotesko, šaržo, subtilios ironijos, nostalgijos prabėgančiam laikui.

Iš pirmo žvilgsnio A. Puipos darbai gali atrodyti esą vien dokumentalūs natūros filmavimai, tačiau savo kūryba autorius mistifikavo kasdienę realybę. Dailininko kūriniai dažnai yra tiesiogiai literatūriški: į paveikslą įterpiami žodiniai komentarai. Naudojamas ir savitas kompozicijos metodas – ritmiška preciziškai užbaigtų ir eskiziškų, tik pieštukų brūkštelėtų paveikslo plotų kaita. Dailininkas dirbo įvairiomis technikomis – šilkografijos, spalvotos litografijos, akvarelės.

A. Puipos režisuotos nuotraukos su žymiais menininkais (Vytautu Kalinausku, Vyteniu Jankūnu ir kt.), inscenizuojant žymius pasaulinės tapybos kūrinius (Davido „Marato mirtį“, peredvižnikus ir t.t.) pradėjo naują etapą Lietuvos dailėje, kur išmoningai susijungė fikcija su realybe ir pan.

Po dailininko mirties buvo surengtos 7 pomirtinės personalinės parodos (dvi iš jų – Bergene, Norvegijoje, ir Helsinkyje), 1997 m. Nidoje – tapybos pleneras.

Urbanistinio peizažo atšvaitai

Vytautas Balčytis yra puikiai žinomas viduriniosios kartos fotografas, meno scenoje pasirodęs praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje.

Vytauto Balčyčio nuotraukose viskas stovi tvirtai - čia retai kada pajusi vėjo dvelksmą, judesį, o saulės atšvaitai atrodo tiesiog prilipę prie paviršių. Klasicistinę estetiką menančios kompozicijos tarsi perša mintį, kad fotografijų objektai yra amžini ir nekintantys. Dažną jų gaubianti migla greičiau primena formaliną, kuriame šimtmečiams įmerkti tikrovės fragmentai. Ši migla, aplinka, kurioje yra Balčyčio fotografijų "kasdienybė", ir suteikia įprastoms situacijoms amžinybės skonį. Tačiau šiandien mums sunku įpiršti tikėjimą amžinybe, ir Vytauto pastangos iš tikro atveria prarają tarp jo siūlomų amžinybės scenarijų ir ten pat regimų aktorių, kurie tą scenarijų perkelia į sceną. Ir banalios, ir kasdieniškos jo nuotraukų detalės mums atrodo artimesnės ir suprantamesnės nei jas gaubianti viršlaikė migla.

Vytautas Balčytis - vienas iš atidžiausių urbanistinio peizažo stebėtojų Lietuvos mene. Miesto istorija Vytauto fotografijoje prasideda 8-ojo dešimtmečio Vilniaus nuotraukomis ir per "Mažų miestelių" seriją keliauja link šiandienos fotografijų, kuriose fiksuojamos jau sunkiai atpažįstamos urbanistinės liekanos.

 Jonas Valatkevičius
__ Fotogalerija
__ Atsiliepimai

Fotografija kaip sutelktas jutimas

Virginijus Kinčinaitis

Šiaulių dailės galerijoje, kovo 19 d. atidaryta nacionalinės premijos laureato, fotomenininko Vytauto Balčyčio fotografijų paroda. Tai išsami šio žinomo menininko fotografijų kolekcija, kurioje galima pamatyti ir pirmas jo fotografijas ( „Kaunas, Vilijampolė“ 1965 m.) ir naujausias. Kas labiausiai pribloškia šioje ekspozicijoje? Tai, kad visos Vytauto Balčyčio fotografijos ypatingai vientisos savo nuotaika, vaizdavimo objektais, formatu ir koloritu. Visų pirma, jos ypatingai kuklios, tarytum gėdytųsi savęs, savo vaizduojamų objektų.

Kuo ryškesnis šiuolaikinis fotografinių vaizdinių pasaulis, kuo didesnės, „tabloidinės“ reklamos fotografijos, kuo vaizdingesni „gliancinių“ žurnalų fotoreportažai ar parodinių fotopaveikslų lakštai, tuo vis kuklesnės, nežymios, tylios ir nereikalingos atrodo Vytauto Balčyčio fotografijos.

Tačiau ar taip iš tikrųjų yra? Mažas juodai baltų, išblukusių, nešvariai pavandenijusių Vytauto Balčyčio fotografijų formatas verčia suklusti, prieiti arčiau. Priartėjus atrodo, kad nėra į ką žiūrėti, o štai jutimai atgyja, iki maudulio, protesto ir susitaikymo, iki pikdžiugiško nihilizmo ir gailesčio sau. Viskam.

Galvojant apie tai, kas jungia itin panašias, pirmą ir paskutinę Vytauto Balčyčio fotografijas verta prisiminti M.M.- Ponty mintį apie tai, kad yra labai svarbu suprasti tuos ypatingus santykius, kurie per pasaulio jutimą užsimezga tarp mūsų ir kraštovaizdžio, kur matomas, suvokiamas vienas objektas gali tapti viską savyje sutelkiančia scena ar viso mūsų gyvenimo imago. Ką tai reiškia? Tai, kad Vytauto Balčyčio fotografijų centre atsidūrusi telefono būdelė, stulpas, elektros pastotė, drabužių džiovykla, autobusų stotelė, tvora, kioskas, pakelės krautuvė yra vienas ir tas pats pasaulio jutimo būdas, jo išraiška.

Pasaulio, kuris nesugeba užsikabinti už šių trapių, nereikšmingų daiktų, kuris nepagydomai serga pastoviu nykimu ir entropija, kuris šašuotas niekam, juo labiau žmogui nereikalingais, beverčiais, savo paskirtį pamiršusiais ir išblukusiais statiniais, kuriam nereikalingas ir pats žmogus. Jei jis labai retai ir šmėkšteli Vytauto Balčyčio fotografijose, tai tik kaip nesusipratimas kaip betikslis judesys. Jeigu ir gražus Vytauto Balčyčio jaučiamas pasaulis, tai tik savo rūdimis, savo dūlėjimu, vizualiomis beprasmiškumo ir tuštumos orkestruotėmis. Ypatingai tiksliai jas perteikia reklaminių stendų paviršiuose sutviskantys saulės atspindžiai. Tai tarytum atgal į dangų išspinduliuojama akinanti žemės tuštuma, jos bergždžių kaupimo, vartojimo ir manipuliavimo pastangų signalas.

Ypatingas daiktų, statinių, konstrukcijų negrabumas, laikinumas ir šiurkštumas Vytauto Balčyčio fotografijose nurodo į susvetimėjusį ir destruktyvų šių daiktų autoriaus – žmogaus santykį su pasauliu. Tarytum pasaulis būtų kokia nors siaubinga tremtis, būtinas iškentėjimas, kur gali gimti tik atsainūs daiktai, kur viešpatauja nemeilė ir abuojumas, kur daiktas neatlieka jokios jungiančios, vienijančios funkcijos, kur jis yra tik kliuvinys ir nekantraudamas laukia išvaduojančios savo dūlėjimo pabaigos.

Kita vertus, Vytauto Balčyčio fotografijos gina teisę pasaulį jausti individualiai, fotografija šiuo atžvilgiu nėra tikrovės dokumentas ar koks nors romantinis Lietuvos miestelių ar besikeičiančio Vilniaus vaizdų fiksavimas. Vytauto Balčyčio fotografijos yra vientisas jutimas, sakinys be taškų, maudžianti vidinė prievarta, kuri verčia priešintis automatizuotam, beasmeniam ir bejausmiam pasaulio spaudimui. O jaučiantis organizmas ir pasaulį išjaučia kaip organišką tapsmą, todėl teigčiau, kad Vytauto Balčyčio fotografijos yra fiziologiškos, o pasikartojanti centrinė jo fotografijų kompozicija yra greičiau pasityčiojimas iš simetrijos ir racionalumo, juk centre stovi tuščiaviduriai pastatų kūnai, jų išversti viduriai, dunkso nebe funkcionalios jų galūnės.

Ir tai ne žmonių nudėvėti pastatai, jie patys nusidėvėję jau pačioje savo pradžioje, pačioje savo idėjoje, jie nebegyvi dar nepastatyti ir vien todėl, kad jų pretenzijos buvimui, didingumui ar tikslingumui niekaip nepagrįstos, kaip nepagrysta yra objektyvaus ir visiems vienodo bei pozityviai reprezentatyvaus pasaulio iliuzija.

Kaip sako tas pats M.M. - Ponty, nėra nieko sunkiau, kaip iš tikrųjų žinoti, ką gi mes matome. Todėl ir turi būti menininkas, fotografas, kuris parodo, ko visų pirma mes nematome ir ką galime matyti - bet jau iš menininko perspektyvos. Todėl jis mums vienu metu ir suteikia regėjimą ir jį atima. Aišku, susiduriant su Vytauto Balčyčio fotografijomis iš pradžių norisi protestuoti ir neigti jo patirtą ir perkurtą pasaulį, juk aplink matome spalvotą ir gundančią naujos architektūros, mirgančių gatvės ekranų ir gausa švytinčių prekybos centrų aplinką.

Tačiau vis atidžiau žiūrint, einant nuo fotografijos prie fotografijos, persiimant jų visumos nuotaika palaipsniui pradedi matyti, tai, kas tūno už tavo paties regimybės lukštų ir patiki šio fotografo siūloma „jutiminio matymo“ tiesa, nes ir pats save pagauni, kad būtent taip jauti, jauti ir pergyveni kartu su juo. Pergyveni dėl to, kas darosi su tavimi ir tavo pasauliu.

Vytauto Balčyčio fotografijų akivaizdoje suvoki, kad pasaulis iš tikrųjų yra juodai baltas, murzinas ir skurdus, kad nieko jame nepaskubinsi ir nieko nesustabdysi, kad Vilniaus kapitalistiniai dangoraižiai yra tik trumpalaikis nesusipratimas smilgomis užsimaskavusių skardinių Justiniškių garažų amžinybės akivaizdoje.

 

Audrius Puipa – gyvenimo ir meno virtuozas

Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė

 

Nepakeičiamų žmonių nėra. O menininkų? Dešimt metų, prabėgusių po Audriaus Puipos (1960–1997) mirties, įrodė, kad niekas jo nepakeis nei Lietuvos mene, nei bendravime – auditorijoje, parodos atidaryme, svečiuose, kelionėje.

Mūsų laikais nedaug yra menininkų, dėl kurių ir plačiosios, ir meninės visuomenės opinija sutaptų. Retai pasitaiko, kad žiūrovai parodų salėse praleistų po kelias valandas, kaip praleisdavo 2007 metais Audriaus Puipos retrospektyvinėje parodoje Vilniaus „Akademijos“ galerijoje, Kaune, M. Žilinsko galerijoje: apžiūrinėja smulkiausias kūrinių detales, smalsiai studijuoja prierašus, visa tai komentuodami ir aptardami tarpusavyje. Tikimės, kad ir Šiaulių žiūrovai sustos ir įsižiūrės į dailininko kūrinius. Kur slypi šio menininko ypatingo populiarumo paslaptis? Audrius Puipa nesivaikė nei naujų technologijų, nei naujoviškų meno formų ar žanrų vien jų pačių dėlei, jis laikėsi realizmo, svarbu pabrėžti – ne anonimiško, beveidžio, provincialaus, neryžtingo, anachronistiško, o sąmojingo ir kūrybingo realizmo – principų.

Nepriklausomybės epochos pradžioje atrodė, kad dailininkams profesionalams realizmas nepriimtinas, tik mėgėjas ar kuklus amatininkas iš nežinojimo ko griebtis ima kopijuoti realybę. Bet Puipa, savo dėstytojo Algimanto Švėgždos paskatintas, tikėjo, kad galima būti savimi ir nereikia apsimetinėti, ieškant madingų kelių. „Būkite savimi, savimi..“ – aiškino jis [Algimantas Švėgžda] Bartkui, Ivanauskaitei, Valantinui, man... Mene taisyklių nėra“* Ir Audrius Puipa ramia širdimi leido sau būti savimi.

„Anksčiau, dar Dailės institute, meno esmę aiškindavau taip: gyvena štai žmogelis be pinigų, rūpesčių prislėgtas, ujamas darbe, mušamas žmonos... Ir sugalvoja, kad nueis meno pažiūrėti į Dailės parodų rūmus. Nueina. O ten viskas taip nesuvokiama, svetima, kad jam dar blogiau pasidaro... Aš nejuokauju, aš tikrai noriu priartinti meną prie gyvenimo. Vienąkart atėjo į mano namus santechnikas, pasikrapštė, pinigų neėmė. Ir plytelių meistras, ir tinkuotojas – abu paprašė... paveikslo“.

Apie Audriaus Puipos kūrybos svarbą meniniam gyvenimui byloja ir tai, kad 1997 metų vasarą, iškart po menininko mirties liepos mėnesį, Nidoje buvo surengtas tapybos pleneras, skirtas jo atminimui. O kai Lietuvos dailininkų sąjungos Dailės leidybos ir informacijos centras 2000 metais atnaujino seriją „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, tarp trijų pirmųjų knygelių buvo ir „Audrius Puipa“. Anuomet tai buvo labai gerai, bet šiandien jau norisi kokybiškai naujo, visuminio ir žmogiškai šilto Audriaus Puipos kūrybos ir asmenybės įamžinimo.

Nors buvo piešėjas par excellence, puikus Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas, jis, viena vertus, nesilaikė nusistovėjusių kanonų, antra vertus, nekreipė dėmesio į svarstymus apie pakitusias piešinio funkcijas ir svarbą, į neva nuvertėjusį akademinio piešimo metodą ir piešė iš natūros, gilinosi į modelių studijas. „Neteisingas“ kūrybos metodas, kaip matome, davė puikių rezultatų. Puipai pavyko autentiškai ir prasmingai sujungti šiuolaikinio menininko polėkį su amatininko kruopštumu (pvz., popierių subtiliai tonuodavo kaštonų nuoviru ir panašiai). Todėl jo kūriniai ne tik nepaseno, bet tapo dar įspūdingesni, atraktyvesni. Detalios, mėnesių mėnesiais dokumentiškai pieštos, akvarele lietos figūrinės kompozicijos interjeruose neturi sau lygių ne tik ir ne tiek dėl stulbinamo perfekcionizmo, kiek dėl autentiškos meninės vizijos.

Audrius Puipa nebuvo egocentrikas, bet labai didžiavosi savo profesija, itin gerbė amatą, visokeriopai puoselėjo visas kūrybiškumo apraiškas ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Kiekvienas darbas – net atvirlaiškio rašymas, namų aplinkos puoselėjimas, dovanų dukrai ar draugams parinkimas – turėjo jo saulėtos asmenybės ženklą.

Bravūriškai, bet meiliai ir atlaidžiai pašiepdamas žmonių silpnybes, jis atidžiai tarsi metraštininkas stebėjo aplinkui verdantį gyvenimą ir fiksavo jį vaizdais. Tačiau Puipos metodo nepavadinsi socialine kritika, o juo labiau kritiniu realizmu. Nuoširdi ironija ir autoironija atskleidžia gilius ir gerbtinus jo asmenybės bruožus. Jis niekada nesigėdijo savo praeities ir savo nugyvento laiko, nesistengė atrodyti geresnis negu yra.

Audriaus Puipos tekstai, piešiniai, akvarelės, knygų iliustracijos stulbina neblėstančiu gyvenimo džiaugsmu (joie de vivre), galinga ir dosnia menine išmone. Dailininkas turėjo itin subtilų humoro jausmą – ne įžeidžiantį, ne pašiepiantį, o atjaučiantį ir skleidžiantį džiaugsmą.

„Jeigu būnu nuobodžioje kompanijoje, pradedu pasakoti Šešuolių kaimo istorijas. Apskritai labiausiai įsimenu linksmas, anekdotiškas situacijas, nors dažnai su kurioziškais, komiškais dalykais susipina tragedija. Pavyzdžiui, mano minėtos našlės gyvenimo istorija. Vežėsi ją, aštuoniolikmetę panelę, leitenantas į Rusiją. Pakeliui išstūmė iš traukinio, pasilikęs jos visą kraitį... Taigi ar ne pokario košmaras? O antra vertus, – anekdotas...“

Audrius Puipa buvo savas ir tarp savų, ir tarp svetimų. Su tokiu pat atsidėjimu ir meile jis vaizdavo ir inteligentų, menininkų gyvenimo scenas, ir nykstančio lietuviško kaimo (pvz., Šešuolių) vaizdus ir buitinius veiksmus. Kiaulės pjovimas, vaiko ar senelio maudymas vonelėje, triūsa prie krosnies ir panašūs buitiniai veiksmai įamžinti su šelmišku humoru, tragikomišką kasdienybę atskleidžia akvarelių „aprašai“, su smulkiai išvardytais, „išaiškintais”, neretai moraliai demaskuotais herojais ir mizanscenomis.

„Mokytojaudamas Šešuoliuose pasidariau vietos žmonėms savas. Valstiečiai manęs nesivaržydavo – pardavinėjo šnapsą traktoristams, plūsdavosi, prisigerdavo, galvas mazgodavo. Piešdamas sužinojau daugybę įdomių istorijų, pavyzdžiui, kaip valstiečiai užtiko pirmininką su meiluže rugiuose... Piešinys - galingas ginklas. Net priešams galiu vertai atsilyginti. Bet keršiju tik šio pasaulio galingiesiems, kaip Jeanas Paulis Belmondo... Pavyzdžiui, visą mėnesį dariau varinę lentą Šešuolių gaisrinei. O gaisrinės viršininkas kad spyrė į ją koja ir sako: kokį čia mėšlą atnešei ? Ėmiau ir nupiešiau jį kaip kaimo vagišių, su pavogtais pinigais žvilgčiojantį pro langą... Kartą piešiau Sližį, bet užsuko Šarūnas Sauka ir visą vakarą iš manęs ir piešinio šaipėsi. Užtat nupiešiau jį nuogą Sližio dirbtuvės tarpdury... Ėmė tuomet prašyti, gal, sako, nereikia. Kitąkart piešiau Audrių Klimą, sėdintį ant sofos ir kadaruojantį kojom. Reikia kažką po kojom patiesti, bet nežinau, ką. O čia kaip tyčia Saulius Tomas Kondrotas ėmė nepadoriai elgtis svečiuose. Tai patiesiau rašytoją kilimėlio vietoje. Ir dar parašiau šį tą pikantiška ... Silpniems, nelaimingiems niekad nekeršiju“.

Įdomu, kad Audriaus Puipos pokštai, anuomet atrodę neįtikėtini, absurdiški, pasirodė esą aktualaus Lietuvos meno pranašystės. Antai jis samprotavo: „Manau, kad menas turi būti vartojamas... Kartais fantazuoju, gal galima būtų paveikti mases, pasitelkus valgymo ar seksualinius refleksus... Pavyzdžiui, kulinariniais dažais spausdinti grafiką ant tešlainių arba nulieti skulptūrą iš šokolado... Koks kiltų azartas! Ir apetitas išaugtų – šito dar esu neragavęs, nevalgęs... Gal imtų ir per pilvą „pasibelstų“ estetinis suinteresuotumas?“

Šiandien Lietuvos mene tai jau padaryta: Eglė Rakauskaitė išliejo šokoladinius krucifiksus. Rokas Dovydėnas savo kūriniuose iš dalies realizavo ir kitas Audriaus mintis (turiu omenyje lietuvišką atominį laivą „Karalius Mindaugas“, atominę bombą „Birutė“).

Savitą dailininko kūrybos dalį sudaro jo režisuotos nuotraukos – „gyvieji paveikslai“, inscenizuojantys žymių pasaulio tapytojų kūrinius (Davido „Marato mirtį“, peredvižnikų drobes ir t.t.). Audrius Puipa, bendradarbiaudamas su Gintaru Trimaku, pradėjo naują etapą Lietuvos dailėje, išmoningai supynęs fikciją su realybe, pirminę tikrovę su antrine.

Galime tik spėlioti, kur dar Audrių Puipą būtų nukreipusi audringa jo fantazija, jei ne tokia ankstyva mirtis. Tačiau viena neabejotina: Audrius Puipa meną artino prie gyvenimo, o pats priartėjo prie Lietuvos dailės klasikų.

 

 



 

__ Organizatoriai
Vilniaus Dailės akademijos galerija
Šiaulių dailės galerija 
__ Rėmėjai
Vilniaus Dailės akademijos galerija
Šiaulių dailės galerija