Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Naujausios tendencijos. NOSTALŽY
__ Apie
VAIVORYKŠTĖS SPALVŲ VIZIONIERIAI*
 
PRATARMĖ
Menas – gražios ateities pranašas.
K. Šimonis
 
            Paprašytas parašyti apie šią parodą, iš pradžių kiek sutrikau. Pamaniau – ar tik nestos skersai kelio kartų skirtumai? Ar netaps kliūtimi mano nugyventas amželis, sukaupta patirtis ir meno įsivaizdavimas? Juk mano interesų sritis apsiriboja griežtai LDK kultūros palikimo sritimi – ypač militariniu josios aspektu. Pagalvojau – ar nepasirodys man tik tuščiais pramanais, kvailomis baikomis visokie jaunimo “avangardai”? Ale ne! Nesusivyliau nuėjęs į parodą, nieku gyvu! Ir, vis dėlto, pasiryžau šį tą parašyti.
Neabejoju, kad visų šioje parodoje dalyvaujančių dailininkų ir dailininkių paveikslai yra plačiai pasklidę ant svieto ir mielai vertinami. Šių paveikslų autoriai – Eglė Ridikaitė ir Aistė Kirvelytė, Benigna Kasparavičiūtė, Aušra Kiudulaitė, Jolanta Kyzikaitė. Taip pat – Darius Vaičekauskas, Jonas Čepas ir Marius Valančius, Gintaras Znamierowski, Algis Paluckas ir Kęstutis Šapoka.
Jų meninis pasaulis erdvus ir šviesus. Čia žmogus gyvena vienu ritmu su didžiąja gamta. Poetiškais plastiniais vaizdais dailininkai pratęsia romantikų pradėtą istorinės praeities ir kultūros aukštinimo tradiciją. Pro išorinę, dažnai sumodernintą, jųjų kūrinių formą prasiskverbia liaudiškos pasaulėjautos atspindžiai. Dailininkai ilgus metus rinko liaudies kūrybą, tautosaką ir tautodailę, tyrinėjo metraščius, archeologines senienas, apleistus kapus, pajuodusius kaulelius ir gerokai suirusias, dvokiančias kūnų liekanas, ieškodami gyvų istorijos pėdsakų. Iš geriausių šių dailininkų kūrinių sklindanti kosminių erdvių šviesa, vaivorykštės spalvos žadina tauriausius jausmus, grožio ilgesį.
            Daug kam šių dailininkų kaip menininkų, kaip dailininkų, kaip menininkų vardai asocijuojasi su M. K. Čiurlionies kūryba, jie dažnai gretinami. Be abejo, šie dailininkai sėmėsi jėgų iš dvasios milžinų – Čiurlionies ir Vydūno, ale jų paveiksluose regime savitus svietus.
            Žinoma, pažymėtina ir tai, kad stiliaus požiūriu galbūt ne visada jų kūryba vientisa, sunku išskirti meninio braižo formavimosi pakopas. Tačiau tai nieku gyvu nenuneigia visų parodoje rodomų paveikslų vertės ir meninių dorybių! Todėl jas apibendrinant galima išskirti savotiškas dvi stovyklas. Pirmoji išsiskiria fantastika, savotišku primityvios ir moderniškos formos derinimu, literatūrine vaizdo interpretacija. Antroji stovykla atstovauja labiau technizacijos principus, kurie diktuoja konstruktyvią, griežtai geometrizuotą išraišką, sąlygojančią apskaičiuotus estetinius efektus, išgaunamus jungiant skirtingos prigimties formas ir medžiagas. Tikslinga, funkcionali lakoniška forma traktuojama kaip meniškumo esmė.
            Tačiau ir šias dvi stovyklas jungia bendras, šių laikų lietuvių dailę sutelkiantis autentiškas, nacionalinis vizionieriškasis kūrinių pobūdis. Pastarasis, žinoma, neatsirado plynėje – visų pirma jį sąlygojo parodos autorių prigimtis – turtinga vaizduotė, kurianti vaizdų, garsų, formų, konceptų kupinus reginius. Tų reginių šaltinis buvo vaikystėje girdėtos tarybinės liaudies dainos, pasakos, filmai, gamtos sukelti įspūdžiai. Vizionistinis svieto matymas tapo dominuojančia daugelio šios parodos autorių ypatybe. Todėl paveiksluose nėra natūros analizės. Atskira detalė neturi individualumo, aiškiai apibrėžtos prasmės. Ypač svarbi tampa visuma, atskirų elementų tarpusavio sąryšis. Didelis siužeto, reiškiančio apibrėžtą vyksmą, vaidmuo.
Klausiami apie kokias nors dar įtakas, ne vienas parodoje dalyvaujantis dailininkas ar dailininkė neformalaus pokalbio parodos atidarymo metu daug kartų užsiminė apie paslaptingus gamtos garsus, vamzdelio skardenimą iš meldų, kimų “dark ambient” gelmės šauksmą iš bedugnių akivarų. Įdomu, kad paslaptingas vaikystės vaizduotės būtybes, “gyvenusias” prieškambaryje ar sieninėje spintoje – laumes, dūduojančias pasileidėles - dailininkai prisiminė vartydami A. Beklino kūrinių albumą.
            Reikia pažymėti, kad, be A. Beklino, daugelį patraukė A. Kuindžio, M. Vrubelio, Šiškino ir ypač N. Rericho kūryba, pastarosios fantastika, senovės aromatas, neliestos gamtos vaizdai. Dailininkus ir dailininkes paveikė Rericho idėja, kad pasaulio grožis išgelbės žmoniją. “Ir mes panorome savo krašto praeitį panašiai apdainuoti vaizdais, pamėgome legendas, kriminalines suvestines, pasakas, padavimus. Tai mūsų tema!” – nedrąsiai atviravo grupelė autorių su raudono vyno taurėmis rankose.
Dėl nedidelių kainų šių dailininkų ir dailininkių paveikslai noriai perkami, patys dailininkai ir dailininkės nemažai jų išdalijo įvairiems žmonėms, pareiškusiems susižavėjimą ar norą juos turėti. Nemaža jų turi užsienio lietuviai.
Matyt, šių jaunų kūrėjų paveikslų prasmės turime ieškoti savyje, nes šie dailininkai ir šios dailininkės – ne išorinio, bet vidinio pasaulio vaizduotojai. Todėl išvadoje pareiškiu įsitikinimą, kad išliekamoji šių kūrinių vertė neabejotina.
 
Prof. Dr. Vytautas Bukauskas-Matukas
*Šiame tekste remiamasi Danutės Jedzinskienės knyga “Kazys Šimonis” (Vilnius: Vaga, 1986).
__ Fotogalerija
__ Atsiliepimai
__ Organizatoriai
Šiaulių dailės galerija
__ Rėmėjai