Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Petro Rakštiko kūrybos paroda Ra5X
__ Apie

Gruodžio viduryje šiaulietis menininkas Petras Rakštikas šventė penkiasdešimtą gimtadienį. Šią progą jubiliatas Šiaulių dailės galerijoje surengė parodą „Ra5x“. Šiaulių miesto ir universiteto, kuriame jis dėsto, valdžia jubiliatui įteikė ne tik padėkas, bet ir Šiaulių miesto kultūros ir meno premiją. Pats Petras tikina, kad jubiliejus — tai nieko ypatinga.

— Kaip atšventėte jubiliejų?

— Man šis gimtadienis buvo paprasta diena, jokios išskirtinės būsenos nepajutau. Švenčiau paprastai. Išgėriau taurelę, bežiūrėdamas televizorių ir valgydamas barščius. Nemėgstu išpūstų švenčių.

— Kokia gimtadienio ar jau dabar naujametinė dovana Jums būtų tinkamiausia?

— Visiems trūksta vokelio su pinigais, praverstų jis ir man. Smagu, kad vieno jau sulaukiau, gavau kultūros ir meno premiją. Galėsiu apmokėsi kaimyno, kurio butą prieš porą mėnesių užliejau vandeniu, sąskaitas.

— Kas pasikeitė nuo perpus anksčiau buvusio 25-ojo gimtadienio?

— Tuomet buvo didelė šventė. Per tuos metus suaugau, senstelėjau, žinoma, ir pasikeičiau. Būdamas jaunas, įsivaizdavau, kad kai kurie mano kūrybos eksperimentai labai „mandri“, rimti, paaiškėjo, kad klydau. Dabar pradedu įtikėti, kad mano tekstai — šio to verti, daugeliui patinka, nors pats jų sėkme netikėjau.

— Jubiliejinėje parodoje pristatyti ne tekstai, o piešiniai, bet, kiek žinau, jie vis dėlto susiję su tekstais?

— Taip, tai būsimos, antrosios, mano knygos iliustracijos, gal kitąmet pavyks ją išleisti. Kol kas darbinis, kalbininkų siūlomas knygos pavadinimas — „Gyvenimo dėlionės“. Man jis nepatinka, pernelyg atviras, norėčiau labiau koduoto. Tiesa, piešti darbai nėra tiesioginiai tekstų atspindžiai, tai spontaniški piešiniai, taip pat gimsta ir tekstai. Neturiu konkretaus siužeto, tiesiog lipdau sakinį prie sakinio ir atsiranda apybraižos. Temos? Aš pats ir viskas, kas yra aplinkui mane.

— Kas Jums artimiausia: piešti, rašyti, drožti medžio skulptūras, juk esate žinomas būtent kaip skulptorius?

— Dabar labiausiai patinka piešti ir rašyti, skulptūra nebeįdomi, nes jau kartojuosi. Todėl šioje parodoje tėra vos kelios medžio skulptūros ir tik tam, kad užpildyčiau dideles galerijos erdves.

— Ką norėtųsi nuveikti?

— Dar pagyventi (juokiasi). O kūryboje... Sunku pasakyti, mokslininkai gali planuoti savo darbus, aš negaliu: šiandien man sekasi dirbti, rytoj gali nesisekti, gal spontaniškai gims tekstas ar piešinys, gal ne. Vasarą padariau tik penkias kompozicijas, o rugsėjis buvo labai darbingas ir nuveikiau žymiai daugiau. Ne, tai priklauso ne nuo įkvėpimo, mano darbas toks pat kaip darbininko, tiesiog vieną dieną pavyksta, kitą susinervini, viską išmeti, pradedi iš naujo.

— Kaip jaučiatės dėstydamas? Kuo dabartiniai studentai skiriasi nuo Jūsų paties studijų laikais?

— Bent kol kas man smagu bendrauti su jaunais žmonėmis. Ar jie skiriasi nuo mano laukų studentų? Gal mes darbštesni buvome, o įdomių, kūrybingų žmonių ir anksčiau, ir dabar tėra vienetai.

— Kartu su kolega Bonaventūru Šalčiumi surengėte ne vieną parodą, ar Jūsų bendradarbiavimas ir toliau tęsis?

— To dueto nebėra, buvome susibūrę, nes dviese lengviau surengti parodą. Tęsiasi mūsų draugystė, nors jis yra ir mano mokytojas, kolega. Jame kaip ir kituose drauguose labiausiai vertinu draugiškumą.

— O koks pats esate?

— Užsispyręs. Tinginys ir tuo pačiu labai darbštus. Tinginiaudamas pradedu kažką rašinėti ir taip betingėdamas, parašau knygą.

— Kokių trūkumų nepavyko atsikratyti iki jubiliejaus?

— Rūkymo. Šis pagrindinis.

— Sakoma, kad kiekvienas vyras per savo gyvenimą turi pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Sūnų, kiek žinau, užauginote, o kaip reikalai dėl medžio ir namo?

— Mano sodintų medžių — gausu. Važiuojant link Bridų prieš 20 metų esu pasodinęs liepų alėją. Namo neturiu ir neplanuoju statyti, tiesiog tam nėra lėšų.

— Turite 21-erių dukterį Grytę ir 25-erių sūnų Povilą, ar bent vienas iš jų seka Jūsų meniškomis pėdomis?

— Kol kas ne, bet ketina kitąmet stoti į Šiaulių universiteto Menų fakultetą, kuriame dėstau. Dabar sūnus pluša statybose, duktė dirba Anglijoje.

— Ko laukiate iš ateinančių metų?

— Lyg ir nieko netrūkta, tai nieko tokio ir nelaukiu. Na, nebent kaip ir visi — kad sumažins mokesčius.

 Šiaulių krašto archyvas

__ Fotogalerija
Šioje galerijoje nėra nuotraukų
__ Atsiliepimai
__ Organizatoriai
__ Rėmėjai