Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Grupinė paroda REALYBĖ X ABSTRAKTE
__ Apie
Paroda REALYBĖ X ABSTRAKTE
 
Autoriai: Aušra Andziulytė, Jurga Barilaitė, Ramūnas Čeponis, Vytautas Dubauskas, Rūta Katiliūtė, Linas Katinas, Aistė Krasauskaitė, Irma Leščinskaitė, Eimis Markūnas, Raimondas Martinėnas, Antanas Obcarskas, Arūnas Vaitkūnas.
 
Parodos kuratorius Ramūnas Čeponis
 
Gerhardas Richteris apie abstrakčią tapybą sakė: „Abstraktūs paveikslai yra fiktyvūs modeliai, kadangi jie parodo tikrovę, kurios mes negalime nei matyti, nei aprašyti, tačiau į kurios egzistavimą mes galime atsiremti“.
            Gimusi 1910 m., išgyvenusi neefektingą jaunystę , po 40-ties metų patyrusi triumfą informel bei abstraktaus ekspresionizmo pavidalu, abstrakti tapyba vėl ir vėl sugrįžta į menininkų drobes ir į kritikų tekstus. Sugrįžta, matyt, tuomet, kai daiktiškumas pasirodo pernelyg grubus ir plokščias. Sugrįžta drauge su paslapties ir gilumos troškimu.
Abstrakti tapyba gali būti susijusi su tobulos formos paieškomis. Su išraiškos ieškojimu. Su noru nugrimzti į tai, kas neapčiuopiama, bet jaučiama. Su noru išlieti savo dvasios proveržius. Visa tai yra ir bus aktualu – net ir šiame medijų ir koncepcijų amžiuje. Todėl abstrakti tapyba atgimsta vis iš naujo.
            „Realybė X abstrakte“ anot kuratoriaus, turėtų parodyti tai, kas nematoma. Iš pirmo žvilgsnio paradoksali užduotis yra įgyvendinama, per matomą aplinką abstrakčiomis formomis atskleidžiant nematomąją realybę. Siekimas įpavidalinti kiekviename objekte glūdinčią jo vidinę formą ir vidinę tiesą tikriausiai negali būti įgyvendintas kitaip, kaip tik abstrakto pavidalu. Taigi realybė kažkokiu būdu atsispindi abstrakte.
            Kalbant apie „daiktiškus“, apčiuopiamus kalbėjimo apie abstraktą būdus, paroda siekia parodyti, kokia situacija yra šiuo metu Lietuvos abstrakčiojoje tapyboje. Kitaip tariant – prie kokių tiesų prieina menininkai, kurdami abstrakčius kūrinius?
            Parodojo regima krypčių ir manierų įvairovė parodo, jog galimos yra įvairiausios tiesos. Raimondas Martinėnas – arčiausiai abstrakčiojo ekspresionizmo, Arūnas Vaitkūnas pastarąjį papildo koncepcija, į kompozicijos centrą įterpdamas vaikišką žaidimą, suponuojantį judesio įspūdį; eskizai ant sienos išsibarsto, kaip ir šratai žaidime. Linas Leonas Katinas abstrakciją pajungia koncepcijai. Į šriftą atsiremia Antanas Obcarskas.. Iš tiesų, net ir prasmingiausias tekstas iš toli atrodo kaip eilučių rinkinys, o ir gerai įžiūrimos raidės nežinoma kalba tėra tik grafiniai ženklai, nepažįstami, taigi – abstraktūs. Labiau į meditaciją linkę Ramūnas Čeponis, siūlantis kontempliuoti dažų liniją, vos matomai išryškėjančią ant juodo fono, ir Aistė Krasauskaitė. Vytautas Dubauskas taipogi siūlo ramybę, o ne emocijų šėlsmą. Tuo tarpu Jurga Barilaitė atvirkščiai – implikuoja judesio galimybę. Vietoje teptuko naudodama batų antspaudus, ji drobę padengia savo pačios pėdsakais. Judesys netiesiogiai regimas ir Eimučio Markūno tapyboje; naudodamas vietoje drobių automobilio kapotus, menininkas pasiekia dvigubo efekto: ekspresyvūs potėpiai susielieja su menamo važiavimo ekspresija.
            Prisiliesdami prie materijos, pažįstame tai, kas neapčiuopiama. Antra vertus, net ir fizikiniai tyrimai rodo, jog materiali yra ir mintis. Materialus yra ir laikas. Klausimas tik, kokį pavidalą šios kategorijos įgauna. Šiuo atveju – tapybinį.
 
 
Jurgita Ludavičienė
__ Fotogalerija
Šioje galerijoje nėra nuotraukų
__ Atsiliepimai
__ Organizatoriai
Šiaulių dailės galerija
__ Rėmėjai