Buvusios Atgal<<

__ Pavadinimas
Aleksandro Ostašenkovo paroda MIRTIES SODAS
__ Apie

Fotografas A. Ostašenkovas gimė 1951 m. ir beveik visą gyvenimą praleido Šiauliuose. Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu tapo 1976-aisiais.

Parodose A. Ostašenkovas dalyvauja nuo 1973 m. Surengė per 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, yra daugiau kaip 100 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnęs per 50 apdovanojimų. Taigi šis menininkas – fotografijos konkursų laureatas, parodų organizatorius, žiuri narys.

Svarbiausios A. Ostašenkovo fotografijų serijos: „Prisiminimai“, „Kapinės, kuriose dažnai lankausi“, „Portretai“, „Šiaulių dramos teatras. Aktoriai ir spektakliai“, „Saulės miestas“, „Prie jūros“, „Tas mažas didelis pasaulis“, „Izraelis. Kelionės užrašai“, „Kitas krantas“, „Mano Šiauliai“, „Užauginusi mane moteris“ ir „Mirties sodas“.

2007 metais menininkas surengė parodą „Mirties sodas“, kurios pagrindu ir sudarytas naujausias fotografijų albumas.

Aleksandro Ostašenkovo „Mirties sodas“ ― tai sunkiai išreiškiama žodžiais žmogaus būsena pakeliui į kitą dimensiją. Tas trumpas gyvybės blyksnis ― fotografo stebėjimo ir analizės priežastis. Tai bejėgiškumas prieš savo laikinumą, netobulumą ir laiką, suvokimas, kad Gyvenimas ― tai ne tik unikali dovana, bet ir klaida, kurią mes duotoje atkarpoje stengiamės tobulinti ir taisyti. Bet taip ir išsinešame jausmą, kad tai mums nepavyko...

Apie ką Aleksandro Ostašenkovo fotografijos? Apie sukrečiantį mirštančio žmogaus vienišumą, apie nepakeliamą nykstančio kūno apleistumą, apie mirštantįjį gaubiančią tylą. Apie išeinančiojo abejingumą mirčiai, pasauliui ir tau. Apie akis, kurios nebemato, bet šaukiasi. Tik ne tavęs, šaukiasi atsakymo, klausia ir tyli. Susitaiko su pasmerktumu ir smerkia, atsisveikina tamsos kelionei ir tuo pačiu metu, dar drėgnais vyzdžiais kabinasi į skaudžią šviesą

Jeigu nebėra ritualo, jeigu nėra galimybės kurti savo tapatumą ir kolektyvinę atmintį mirties akivaizdoje, tuomet A. Ostašenkovas tau siūlo radikalų sprendimą – pasitelkus tą pačią medijų kalbą, tiksliau, fotografiją – pažvelgti į save mirštančiojo akių atspindyje – iš arti, objektyviai ir intymiai vienu metu. Juk prieš tave konkretus nykstantis kūnas, dar gyvos, tačiau anapus žvelgiančios akys. Kita vertus, tai labai panašu į asmeninį albumą, asmeninę išgyvenimų istoriją.

Šios fotografijos nevartojamos, tai būtų nepadoru. Su jomis reikia būti, budėti, numirti („Mano krantas“ 2008). O tai sunkiausia. Šiandien, kada viešpatauja greitis ir efektyvumas, kuomet lavonai masiškai ir efektyviai naikinami, kuomet viešpatauja mainomają vertę turintys jaunystė, grožis, sėkmė – kokią mainomają vertę turi mirtis, ką iš jos galima gauti? Štai apie ką mūsų klausia Aleksandras Ostašenkovas. Ir atsako – mėsos ir kraujo gaivalas išnyksta, tarytum iliuzija, o jam tiek laiko buvo tuščiai lenktasi. Todėl kūno išgąstis anksčiau ar vėliau užleidžia vietą skulptūriškai akiduobių ir skruostikaulių šviesotamsai, per kurią nušvinta užmiegančią aistrą keičianti ramybės prošvaistė.

Virginijus Kinčinaitis

 Bernardinai.lt archyvas

__ Fotogalerija
__ Atsiliepimai
__ Organizatoriai
Šiaulių dailės galerija
__ Rėmėjai